Tylos žingsniais vasara ateina per žaliuojantį lauką,
Kur vėjas švelniai glosto rugius lyg motinos ranka,
Kur vieversiai pakyla giedot pirmąsias giesmes dangaus,
O saulė lyg rami malda nusileidžia ant upės slenksčio.

Tarp javų palinkęs žmogus renkasi saulei pavėsį,
Jo rankos – lyg šaknys, įaugusios į molį ir šilumą,
Jis ne kalba – tylėjimu skelbia gyvenimo maldą,
Ir prakaito laše suspindi vakaro ramybė.