Laimingi mes, gandrai dar grįžta
Ir saugo kaimą iš aukštai.
Čia žydi obelys ir vyšnios,
Alyvų skleidžiasi žiedai.
 
Nubėga pievom pienių auksas,
Joms moja pakelės beržai.
Gera čia gimt, gyvent ir augti,
Dangus nesibara dažnai.
 
Nebūtų Lietuvos be kaimo,
Be jo dorų, darbščių žmonių,
Jis tautą, bočių kalbą saugo,
Gražiausią skambesį dainų.
 
Greit pempės klykaus – gyvi, gyvi!
Javai pakils, žaliai banguos.
Gamta nežino direktyvų –
Palenkti kaimą Lietuvos.
 
O gal nušvis, nušvis dar protas,
Kad mūsų kaimas – tai versmė.
Jis – išlikimas ir tvirtovė,
Tikroji sąžinė, garbė.
...................
Yra vilties, gandrai sugrįžę
Sutaisė paliktus lizdus.
Jaunoms šeimoms lai gims ir krykštaus
Laukta dukra arba sūnus.