Suprantu, kad jau nieko
Beveik nesuprantu —
Kasdien vis sunkiau
Realybėje susivokti,
Atrinkti, kas kaltas,
O kas — ir teisus...
Žemės kūnas nusėtas
Neapykantos votimis.
Jos kaupiasi, tvinksi,
Kol pratrūksta kerštu.
Kruvinos bangos ritasi,
Daužos į krantą,
Naikindamos viską, kas buvo
Kasdieniškai pastovu,
Artima, tikra,
Nekasdieniškai šventa...

Suprantu, kad jau nieko
Beveik nesuprantu —
Vis sunkiu atrinkti,
Kas kaltas, o kas ir teisus...