Stebuklas,
Kai vienatvės karcerį
Ateina atrakint ne prievaizdas —
Viltis, Tikėjimas ir Meilė.
Nuo vieno spindulio visi ledai ištrps
Ir bus pavasaris,
Koks Rojaus Soduos būna —
Su išrasojimu, giesme,
Ne su minties, bet kraujo atmintim,
Kaip nuostabu pakilti į zenitą,
Toks būvis, koks ištirpdo baimes
Išsipakuot save lyg dovaną už tai neprašant nieko.
Tai pamoka, kaip atsiduoti, kaip budėt, kaip padėkot, kaip melstis,
Kaip nešt Būties tau skirtą kryžių iš dienos į dieną.
... iš po nakties per sniegą pėdos —
Ėjo Trys Karaliai...