– Tėti, tėti, tėti, tėti,
Ar gali tu panėšėti
Tą, kurią šauki
„Mergelė lyg uogelė?“
Kojas gelia.

Tėtė šypsosi ir klausia:
– Kas pasaulyje brangiausia?
Bučinį, kam aš lieku?
Ant pečių man jo – saugu!

Pabučiuoju tėtės galvą,
Sėdžiu lyg ant aukšto kalno!

– Tėte, tu – pats, pats...
Geriausias
Ir pats, pats, pats...
Mylimiausias!