Ryto rūkas 
mano bundančiam parke,
kur žydėjimas šypteli blausiu žiemos
vypsniu.
Kur pavasaris markstos kiek
sutrikusiais mėlynais krokais. 

Ir migla amžinam laukime –
praeivio,
paukščio, 
pernykščio lapo – taupaus laiško žiemai. 
Ir spindulio – netikėto, šykštaus ir ne vietoj – 
budelio savo.

Baikšti šviesa tą šydą trapų
ardo
iš vaiskiais saulės pirštais
suausto. 

Atgula rūkas amžino poilsio 
krokuose, 
ant suolo pernykštis lapas prisėda 
gedėti,
ir juodos kojos kaštonų budi
paminklais.