Žmogiškieji vaiduokliai neturi šešėlių,
O pievų sapnai po sniegu nesislapsto.
Tik susiplaka gruodyje smilgos ir gėlės,
Tiktai syvų likučiai surūgsta į actą.
Nuo šviesos stygiaus lūžtame, džiūstam ir kniumbam,
Jau atlikę didžiūnams netinkančią rolę.
Likę norų? Tuoj gausi papildomą gumbą,
Nesiginsi, kai pienbuniai spjaudys užpuolę.
Sapnavai, kad žydėjai? Įsižnybk - gal pabusi,
Gal aptiksi, jog pats nebetekęs šešėlio.
Mes graudinamės, džiūstam, ir lūžtam, ir kniumbam
Lyg šerkšnotų jausmų paryčiais nepakėlę.