„Nebešilta – kalvelės rudos,
Ir nešalta, neliūdna – šiap sau."
... pasiliko žemaitiškas būdas
Ir keli tuzinai metų skaičiaus.
Ir žodžiai, lengvai išvingiavę
Ir knygos, gražiai atžymėtos.
Tebelaiko žaliuojantis klevas
Atmintį po žieve. Saugioj vietoj.
Kas pašaukia išeiti į tylą,
Kai užpildo rievė visą tūrį?
Gal kaip paukščiui sparnai pakyla,
Nes supranta, kad skristi turi.
Iš aukštai gal geriau matyti,
Kai prasklaido debesis vėjas,
Kaip žemaitiški būdvardžiai žydi –
„Ir iš lėto daiktavardėja."