Nutraukti gyvenimo siūlą tik pats Dievas tegali,
Bet pikto žmogaus ranka aplenkia net Visagalį,
Nulaužia, sutrypia nespėjusį pražysti rožės žiedą,
Aplink tiek daug abejingų, Dievui ašaros rieda.
 
Ką daryti su šiuo pilnu pykčio ir neapykantos pasauliu,
Kai taip šiltai ir taip skaisčiai šviečia virš žemės saulė,
Reikia visus užmigdyti, taip dangus visas negalias gydo,
Kol atsigaus žemė nuo karų, nuo ligų, nuo juodo pavydo.
 
Ar jau priimtas verdiktas, ar daug laukiama valandėlės,
Kada atsivers žmogaus protas, gailestis, sužydės gėlės,
Tiek daug ženklų, išmintinų žodžių, bus įsakymas duotas,
Nemokėsim skaityti, neišgelbės mūsų net Nojaus luotas.