O senas miestas
Pilnas nuodėmių.
Kas žavi tamsoje –
Šviesoj nublanksta.
Kam man žinot,
Kas laukia mūs tenai,
Kol aš galiu paduot
Bičiuliui ranką.
 
Staigus viražas
Mano kelyje:
Mergaitė pametė
Prancūziškas blakstienas.
Ieškojom jų
Giraitėj po beržais
Ir prie Kupos
Tarp žydinčių purienų.
 
Ir vis dėlto aš jai
Dėkot turiu:
Kaip susitikom,
Taip ir išsiskyrėm.
Iš jos neišgirdau aš
Įprasto „myliu“
Ir negirdėjau
Banalaus „nemyliu“.
 
Meilės nėra
Be mylinčios mielos,
Yra apgirtusios aistros
Žaidimų vingiai...
Nors senas miestas
Pilnas nuodėmių,
Tik gal tos nuodėmės
Ne taip jau nuodėmingos?