Snūdi ramybė ant rugpjūčio slenksčio,
Nes kas jau sėta, tas ir duoda derlių,
Nėra aistrų, apkvaitusių giesmių.
Nuo darbo maudžia raumenis ir akys pačios merkias,
Tave be gundymo - tarsi sesuo liečiu.
Kažkur prašapo kraujo unisonas,
Tylos prasmės nesamstome žodžiu.
Ar alkstam artumos dabar taip pat, kaip duonos?
Raukšlėjas kūnas, nes be paslapčių.
Išskirsto vakaras, nesiūlęs bendro guolio,
Krenti į sapną. Užgirstu - šnarpšti,
O aš į nemigos skaistyklą kažkodėl papuoliau.
Gal kad ruduo viduj, o ne arti?