vėl vakar krito sode obuoliai,
dar neprinokę nuo senos obels.
nudžiūvo šakos, nes žaibai
perskrodė trapią josios šerdį.

ir pasidarė man tada graudu
matyt, kaip miršta obelėlė.
o kiek praleista valandų po ja,
svajota žiūrint į beribį dangų.

ir kaip vaikystėj takeliu šiandien
sugrįšiu jau po daugel metų.
tik neberasiu čia senos obels,
tik kelmas pasitiks
kaip sesė brolį.