Ateina metas atsisveikint,
palikti tėviškės gimtus laukus
Ir iškeliauti mintimis į rojų,
kurio nėra – gal niekad ir nebus.

Išliks tik širdyje pageltęs gojus,
ir sodas pilnas obuolių...
O ir draugai, bičiuliai, motin,
jau neužeis, neapsilankys.

Gulėsiu tyliai savame kalnely
ant samanų, minkštos žolės.
Tik baltas žiedas lauko ramunėlės
vienintelę paguodą teatneš.