Pasikėlę nuo žemiško
vargo
paukščiai suka
lizdus debesy,
mes gyvenam
užsitvėrę  tvora
nuo kaimynų,

taip pašėlusiai
kvepia dar kartą
alyva,
šėlsmas melsvų margaritų
ir sukniubęs miestelis
nuokalnėn
suleidžia nagus-upelius,

nebeturiu tėvų
ir manęs niekam nereikia,
su pušim žiūrim
į dangų,
šešios valandos –
laukiam,
pašauks vakarienei.