Paukštelių kalba labai maloninga ir įtaigi,
Tembras nei per aukštas, nei per žemas,
Besiklausydamas jų ramiai užmigti gali,
Skristi jų padangių keliais ir miško takeliais.
 
Jie kalba su mumis savo paukščių kalba,
Dalinasi savo baimėmis ir džiaugsmeliais,
Žvelgi į juos mažyčius ir atsistebėti negali,
Kaip įdėmiai jie seka kiekvieną mūsų žingsnelį.
 
Jiems reikia žmogaus, jiems reikia mūsų gerumo,
Meilės, draugystės, dėmesio, bičiuliškos artumos,
Jie visuomet stengiasi pas mus į sodus sugrįžti,
Taip, kaip mūsų vaikai sugrįžta iš tolių tolumos.