Gelmėje patirties ledas sukužda kliokesiu tirpsmo,
Plukdo saulės šukes, kol pabyra žiedais pamiškėj,
Ir prisiekt negaliu, jog iš ilgesio nebepravirksiu,
Nors jaučiuosi sausa, kokia būna pernykštė žolė.
Vėl per odą pietys siunčia šelmišką savo glamonę.
Rausta skruostai vos vos – lyg sujudo likutis sulos,
Bliaukia būtu medum kasidenybė bekvapė, beskonė,
Nes galiu nebe daug – atsiminti, kliedėti, sapnuot.
Spręsk – svarbu, nesvarbu - būtą laiką mes gaunam kaip vardą.
Ten svajonių nėra, nei saulėtekių, anei vilties.
Ak, matyt, jog tirpstu, nes jausmai nesustabdomai varva,
Nes esmė ir prasmė pasinėrus gelmėj patirties.