Suskamba muzika, šoka mintys ir žodžiai,
Vasaros vėjas glosto švelniai medžių lapus,
Nuo jo prisilietimo šakos supasi, tyliai virpa,
Nežinomas poetas susimąstęs žvelgia į jas.
 
Taip suvirpa kūnas nuo švelnaus prisilietimo,
Suvirpa, išsitiesia žalia žolė pėdų prispausta,
Suvirpa karšta ašara ant veido, nusirita skruostu,
Ji nukris ir ištirps, ją priglaus mūsų žemė šalta.
 
Suvirpa užgauta styga, suvirpa iššauta strėlė,
Suvirpa ranka delne nuo taip laukto susitikimo,
Suvirpa ir užgęsta žvakė žmogaus gyvenimo lange,
Suvirpa ir užgęsta žvaigždė nuo visiško  išsekimo.
 
Keliauja mūsų mintys, žodžiai, muzika  ir poezija,                              
Supinti, sujungti vingiuoja širdies išgyvenimų linija,
Vieni iškilmingai sutinkami, kiti tiesiog išmetami,
Kiti pakeliui  numiršta abejonėse ir netikėjime.
 
Suvirpa širdis, nežinomas poetas rašo savo eiles,
Suvirpa ranka, jau užrašyta paskutinė eilutė, žodis,
Juos visuomet atsimins saulė, medis, kalnai, vėjas,
Užges žemėje žvaigždė neatrasta, ilgai šviesti turėjus.