Tai ar reikėjo Tau išeiti žiemą?
Po šitiek metų jau ir pats matai:
Vaikai užaugo, ištuštėjo kiemas,
Ir skilinėja namo pamatai.
Sėdėtum sau šalia ir laidytum juokus,
Kad kvailą galvą net plaukai palieka.
Ir katinas glaustytųsi jaukus,
Gyvenime pelės nematęs niekad.
Tai ar reikėjo Tau išeit iš čia,
Kada veide raukšlelių anei vingio?
Suki kitaip, sakai, galva tuščia,
Jeigu jinai nei žyla anei plinka.

Žadi palaukti, o toliau – kartu.
Sunku tikėt, bet patikėti noriu.
Neatpažinsi. Aš jau vyresnė negu Tu,
Pakeitus spalvą, išvaizdą ir svorį.
Kas lapkritį grįžti šituo metu,
Be garso šnekučiuojamės lig ryto.
Susigalvokime, sakai man Tu,
Iš vienišumo vienas kitą...