„Lažybos prie karsto“ ( XIII (2) - birželio 11 d. - )

Sent Mertoną pasiekėme vakare. Žirgus nuvedėme į arklidę. Padėjau Ernestui nubalnoti Viktoriją, kol ši sukiojo galvą tai į mano, tai į savo šeimininko pusę.

- Ištiesk ranką, - netikėtai tarė misteris Farlis, ką tik nuėmęs Viktorijos apynasrį.

Neklausinėdama paklusau ir ištiesiau delną į priekį. Ernestas įkišo ranką į vidinę švarko kišenę. Lėtai kažką ištraukė iš jos laikydamas saujoje ir įdėjo į mano ištiestą delną. Viktorija giliai įkvėpė pro savo plačias šnerves. Jaunasis Farlis staigiu judesiu atitraukė ranką, palikdamas mano rieškutėse du mažyčius gabalėlius rudo cukraus, kuriuo vos spėjau akies krašteliu pamatyti, nes jau kitą akimirką kumelė žaibiškai, tačiau švelniai ir lengvai, prarijo juos abu iš mano balto delno.

Pastoriaus sūnus linksmai nusijuokė.

- Mačiau iš jos akių, kad jau gerą  valanda ji šito laukė. Ji jums dėkinga panele Morgan, o aš taip pat, - tarė jis.

 - Man irgi buvo smagi tiek jūsų, tiek Viktorijos kompanija, - kuo nuoširdžiausiai atsakiau glostydama viena ranka sidabrinės kumelės karčius, kol ši kitoje rankoje vis dar atidžiai ieškojo pasislėpusio vieno kito gabalėlio to stebuklingo saldėsio. - Bet man jau metas - saulė leidžiasi, o teta tikrai neleis man išsisukti nuo vakarienės, - šmaikščiai pridūriau žengtelėjusi žingsnį atgal.

Dar kartelį paglosčiau Viktoriją ir atsisveikinusi su Ernestu ir laikydamasi atstumo tariau „sudiev“ ir Šafranui, kuris, pavargęs po tikrai nelengvos jo metuose kelionės, lėtai mosavo į vieną tai į kitą pusę uodega, baidydamas muses ir uodus.

Kaip visada, jau perėjus klebonijos kiemą, pastoriaus sūnus tarsi pamiršęs, o dabar netikėtai prisiminęs sušuko:

- Tikiuosi, kad ir kitą kartą neatsisakysite pasiūlymo, Emiri!

Nieko į tai neatsakiau, o tik atsigręžusi nusišypsojau ir dar kartelį atsisveikindama pamojau šiai draugiškai Farlių draugijai.

 

Pasukau takeliu pro bažnyčios šventorių. Aplink nesimatė nė gyvos dvasios, todėl eidama niūniavau po nosimi „Juodaakės Siuzanos“ melodiją. Taip ir būčiau praėjusi pro bažnyčią, jei ne netikėtai atsirišęs batų raištelis. Priklaupiau ir tvirčiau persirišau batelį. Netikėtai pasivaideno, jog girdžių kažką kalbant. Apsidairiau - nieko aplink, tik kėlė šokinėjantis pievutėje. Palaukiau minutę ir įsitikinau, jog tikrai girdžiu moters balsą. Akis užkliuvo už aukštos, plačios tujos, augančios bažnyčios kampe ir prisiminiau kitoje jos pusėje, ties pietine bažnyčios siena, esant suoliuką. Tyliai priėjau arčiau, tačiau pro tujos tankumyną nieko nesimatė. Vis dėlto ant minėtojo suoliuko tikrai kažkas sėdėjo ir šnekučiavosi. Nors panašu, kad greičiau ginčijosi.

- Bet jis juk tavo vaikas. Tavo! Nejau nenori jam gero? - jautriai kalbėjo moteris.

- Žinau žinau ir tikrai noriu, tačiau kaip? - tarsi ramindamas savo pašnekovę atsakė jis, - Mano rankos kol kas surištos, kad galėčiau elgtis kaip panorėjęs - čia man dar niekas nepriklauso.

- Bet priklauso kitoje vandenyno pusėje! Kas mus čia laiko pririšę? Pabėkime ten, o grafui mirus grįžkime čia. Taip, pabėkime dabar pat! - tarsi perkirtusi Gordijaus mazgą sušuko moteris.

- Tyliau, dar kas nors išgirs, - puolė tildyti ją vyriškis.

Akimirka jie nutilau. Šiek tiek išsigandau, pagalvojusi, jog jie mane pastebėjo, tačiau geriau įsiklausiusi išgirdau tik nelygų, gilų, nervingą moters kvėpavimą.

- Atsakyk! Kas mus laiko šitoje prakeiktoje dykroje?! - Šįkart vos girdimai, tačiau su tokiu pat nevingu įkarščiu klausė moteris.

- Velnias! - nusikeikė jis, o po akimirkos, tarsi susitvardęs tarė:

- Pareiga, sumauta pareiga... mieloji...

Moteris norėjo kažką sakyti, bet tas žodis įstrigo jai gerklėję. Ji prikimusiu balsu pro dantis iškošė:

- Kokia?

- Juk supranti jie... jie tikisi, kad aš jiems padėsiu, - lyg abejodamas savo paties žodžiais neryžtingai atsakė jis. Po to kiek užtikrinčiau pridūrė:

- Aš turiu tai nors taip užsitarnauti.

Moteris prunkštelėjo sakydama:

- Nesąmonė! Pagalvok, šneki kaip koks kaimo stuobrys. Nesvarbu ko tie seni kriošenos tikisi, svarbus tik įstatymas. Girdi? Įstatymas, - dar kartą įsakmiai pakartojo ji. - Jis neatims iš tavęs nė lopinėlio žemės.

- Aš negaliu kitaip ir taškas! - kaip kirviu nukirto jos žodžius vyriškis. - Tu įsivaizduok, ką žmonės pagalvos apie mane, jei išvyksiu su tavimi. Jie tuoj pat suuos viską...

- O kur man dėtis, a? Nešovė tokia mintis į galvą? - su neviltimi balse kalbėjo ji.

- Dievaži, prašau tik palūkėti!

- Palūkėti?! - aiktelėjo ji. - Grafas gyventi gali dar dešimt metų, o kaip vaikas augs be tėvo? O mane žadi palikti sutryptą su žemėmis?

Pajutau kaip moters balsas palūžo, tačiau vyriškis atrodė labiau susierzinęs nei sujaudintas.

- Tik nedramatizuok. Jis ar ji galės augti kaip mažasis Bilingas, juk tai ne pasaulio pabaiga.

Netikėtai išgirdau sugirgždėjus takelio žvyrą prie suoliuko.

- Tu mane apgavai! Kokia buvau kvailė, tačiau dabar matau tavo kaukę, - drebančiu balsu tarė moteris.

Kitą akimirką greitu žingsniu Viktorija Turner išniro iš už tujos. Man vos nenusirito širdis į kulnus ir tik spėjau prisišlieti nugara arčiau tujos, tačiau, laimei, ji nė neatsigręždama pasuko šventoriau vartelių link - į priešingą pusę, negu kad stovėjau aš.

Dabar jau buvau tikra, jog jai pavymui išgirdau negailestingus misterio Deiviso žodžius:

- Pati save apgavote, panele Turner. Pavydas jums aptemdė protą ir širdį.

 

Netikėtai sugirgždėjo bažnyčios durų vyriai. Vikriai pasitraukiau iš savo slaptavietės ir apsimečiau einanti sau tolyn. Vis dėlto mane sumanė užkalbinti.

- Labas vakaras, panele Morgan. Kaip matau jau sugrįžote iš šiandienos iškylos? - išgirdau pastoriaus balsą už nugaros.

Apsimesdama maloniai nustebinta atsisukau į pastorių sakydama:

- O, jūs čia pastoriau? Dabar aišku, kodėl nesutikome jūsų prie klebonijos kaip tik grįžę iš Dviejų Tiltų. 

- Pareigos neleidžia ilgam atsikvėpti, panele Morgan. Pastoriaus tarnystė ne tokia lengva, priešingai, nei daugeliui gali pasirodyti. Na ir atlygis dažnai neatliepia įdėtų pastangų, - pridūrė jis.

- Bet dvasininkas juk turėtų žiūrėti ne žemiškųjų, o dangaus turtų, argi ne to moko mūsų šalies Bažnyčia? - paklausiau metusi sarkastišką žvilgsnį.

Pastorius Farlis suraukė vešlius savo antakius.

- Jūs išties puikiai auklėta bei mokyta, panele Morgan. Tačiau šį kartą suklydote ir man labai nemalonu, - tęsė jis beveik įsižeisto žmogaus tonu, - jei pagalvojote, kad mano minimas atlygis turi bent menkiausią sąsaja su pinigais. Supraskite - turėjau omeny paprasčiausią žmonių nedėkingumą. Tačiau kiekvienas jį patiriame, todėl gal jūs ir teisi - man nederėjo skųstis. Geriau trumpai papasakokite kaip prabėgo diena su Ernestu? - paklausė jis kiek pragiedrėjusiu veidu.

- Geriau ir negalėjo. Jūsų sūnus, gerbiamas pastoriau, puikus pašnekovas, tad buvo nepaprastai smagu kartu pasidalyti prisiminimais, - mandagiai atsakiau.

- Prisiminimais? - tarsi neišgirdęs perklausė pastorius.

- Na taip, vaikystės įspūdžiais. Manau jūsų sūnus vis dar ilgisi namų.

- Visi mes ilgimės, tačiau toks gyvenimas - nereikia per daug prisirišti ir tiek... - susimąstęs atsakė pastorius.

- Na man jau laikas bėgti, - tariau norėdama baigti pokalbį.

Pastorius neprieštaravo ir tik kažką sumurmėjo po nosimi, žvelgdamas kažin kur į šalį. Aš nueidama kiek linksmiau pridūriau:

- Su jumis visuomet įdomu persimesti vienu kitu žodeliu, pastoriau!

- A, taip, - tarsi pažadintas iš susimąstymų tarė jis, - ir man malonu...

Tuo tarpu aš akies krašteliu  žvilgtelėjau už tujos - suolelis buvo tuščias.

 

Peržengiau tetulės namų slenkstį ir tikrai neapsirikau Ernestui sakydama, jog teta neleis išsisukti nuo vakarienės. Vos įėjusi vidun buvau pasodinta prie stalo, o teta lyg niekur nieko paklausė:

- Tai kokia nuomonė šiandien apie jaunąjį Farlį?

- Dievaži, teta, nejau manai, kad per dvylika valandų pakeisiu nuomonę. Šaunus bendrakeleivis tas Farlis, tik jam fantazijos trūksta.
Kalis Natris

2022-10-02 20:19:45

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): piemenaitė

Sukurta: 2022-10-03 23:38:59

- Mačiau iš jos(širmės) akių, kad jau gerą  valanda ji šito laukė. 

Panelei Morgan pasisekė, kaip aklai vištai grūdas, toks jai naudingas momentas prie tujų.

Na, nenorėčiau nei draugo,nei vyro su fantazija.