Už rasoto stiklo tarsi už memebranos
Mes užsiglausime nuo spalio žvarbumos.
Kramtysim rudenį atvėsusį, neskanų,
Nes nieks kitokio, kito nepaduos.
Į mūsų podėlius pradės prašytis pelės,
Kad sučegžlentų prasmę į skutus
Ir plaksis vėjyj skiautinys nežalias,
Į vakarykštį nebepanašus.
Brangus žvakigalis atrodys žiauriai striukas,
Kada šviesos maišais neparsinešt.
Lietinga prieblanda ir jūros, marios rūko
Skandins aistras, geismus ir svajones,
O mes, už drumsto stiklo užsiglaudę,
Sapnuosim vasarą atviromis akim,
Bet neišdrįsim viens prie kito glaustis
Ir net už rankos vėstančios paimt.