„Lažybos prie karsto“ ( XII(3) - birželio 10 d. - )

Grįžus į vestibiulį senąją ponią radom jau nekantraujančią. Vis dėlto šįkart ji nuo replikų susilaikė, o tik paklausė:

- Apie kalbėjot?

- Tik prisiminėm vargšę mis Bruk. Liūdnai užbaigė dienas.

- Išties... - tarė grafienė pridurdama:

- Tiesą sakant ne taip jau seniai ją mačiau. Mažiau nei prieš mėnesį buvo atsibeldusi iki čia. Pamenu, tuo metu su Ana sėdėjome parteryje, pavėsinėje. Iš pradžių nejaukiai nustebome, nes Šeli retai drįsdavo čia koją kelti. Tąkart leidau jai pasiūlyti įvairių savo mikstūrų - vis kažkas įdomiau nei monotoniška kasdienybė.

- Gal kartais kažką ir nusipirkote, jūs arba Ana? - paklausiau.

- Nieku gyvu aš nebūčiau ką nors iš jos pirkusi ir tuo labiau nebūčiau leidusi Anai to daryti. Neaišku ką ji ten būdavo primaišiusi! - Kategoriškai atsakė ponia Anson. 

 Šia tema daugiau nebekalbėjome. Išėję į  kiemą nusprendėme apsukti pilną ratą dvaro parke, pradėdami nuo gluosniais apaugusios paupio. Stumti grafienės vežimėlį parko takeliais buvo visai nesunku, tad ir pasivaikščiojimo laikas atrodė linksmai bei greitai prabėgs.

Buvome jau vakariniame parko skvere, netoli parterio, kai iš grafienės lūpų išsprūdo išgąstinga aimana. Akimirksniu širdis nusirito į kulnus, abu su grafu pripuolėme prie jos.

- Kas nutiko mieloji? - nerimastingai sušuko grafas.

Grafienė nieko neatsakė, tik sustingusi žiūrėjo kažkur į vieną tašką. Kvėpavo. Grafas puolė tikrinti pulsą.

- Sakyk gi kažką! - Dar kartą iš sąstingio bandė ją žadinti senasis Ansonas.

Tuo tarpu aš pabandžiau pasekti jos nejudantį žvilgsnį. Iš pradžių nieko nemačiau - tik augmeniją. Paskui, staiga už medžių tarsi pasivaideno juodas siluetas. Vis dėlto žengiau į priekį, praskleisdama krūmų lapiją.

Akimirkai ir mano širdis nustojo plaukusi. Ant šakos kabėjo pakaruoklis. Atpažinau, jog tai mūsų ieškotas liokajus Rodžersas.

 

Iškvietėme daktarą Larsoną, nors buvo aišku, jog misteriui Rodžersui nieko jau nebepadėsi. Todėl jis visų pirma apsilankė pas į lovą paguldytą, vis dar sukrėstą grafienę. Netrukus įvykio vietoje pasirodė ir pastorius su sūnumi. Norėta kuo skubiau išgabenti iš čia kūną, kol neprisirinko smalsuolių. Kažkas pasiūlė laikinai kūną paguldyti bažnyčios koplyčioje, tačiau pastorius griežtai su tuo nesutiko, sakydamas, jog savižudis švenčiausioje vietoje tikrai nė akimirkos nesiilsės. Taigi, buvo nuspręstą kūną iki laidotuvių laikyti duobkasių sandėlyje, netoli kapinių, nes pats Rodžersas nuosavo namo ar giminaičių Sent Mertone neturėjo, kurie būtų pasirūpinę jo paskutine kelione. Grafas paprašė pastoriaus pasirūpinti, jog būtų peržiūrėti asmeniniai daiktai liokajaus kišenėse. Vis dėlto, nunešus kūna į duobkasių sandėlį pats pastorius griežtai atsisakė liesti rankas prie šio nuodėmingo kūno. Tuo pasirūpinti liepė savo sūnui Ernestui.

- Panele Morgan, manau neatsisakytumėte man padėti - būtų greičiau, - pasiūlė jaunasis Farlis tarsi skaitydamas mano mintis.

Pastorius suprotestavo:

- Ernestai, ką tu sau galvoji! Panelei ir taip nemalonu būti šalia negyvėlio, o tu...

- Užtikrinu jus, pastoriau, - pertraukiau jį, - moters psichika ne silpnesnė nei vyrų. Gal net ir atvirkščiai - mes ne taip dažnai savanoriškai atsiduriame kilpoje, - ironiškai pridūriau mostelėjusi ranka nelaimingojo liokajaus pusėn.

 

Pradėję ieškoti labiausiai tikėjomės rasti atsisveikinimo laiškelio, tačiau taip pat slapčia vyliausi, jog pavyks aptikti ir kažką kito. Deja, teko nusivilti - tiek švarko, tiek kelių kišenėse nieko neįprasto nebuvo, o ir raštelį pirmas aptiko jaunasis Farlis. Tiesą sakant, ieškojau kiek išsiblaškiusi, nes vis neapleido jausmas, jog Ernestas kartas nuo karto į mane įsmeigia akis ir taip greitai žvilgsnio nenusuka į šalį. Nepaisant to, jis pirmas aptiko perlenktą popieriaus lapą, įgrūstą kažkur giliai vidinėje švarko kišenėje.

- Kažką radai? - paklausė pastorius stovėdamas iš už nugaros.

Ernestas kažką numykė.

- Paduok man, - gan įsakmiai tarė jo tėvas.

Jaunasis Farlis dar akimirką perbėgo akimis tekstą lape ir tarsi nė negirdėjęs tėvo žodžių ištiesė jį man, sakydamas:

- Imkite, panele Morgan, jis turbūt Jus domina labiausiai.

Nežadėjau atsisakyti, todėl raštelį paėmiau. Pastorius jei ir susierzino, tai to neparodė, o tik linksmu tonu pridūrė:

- Perskaitykite, panele, kas ten parašyta. Vis vien mano senos akys be akinių ne kažin ko bevertos. 

Popieriaus lape buvo tik keli trumpi, turbūt šiaip ne taip suregzti ir užrašyti sakiniai. Juos garsiai perskaičiau:

 

„Aš ją nužudžiau. Norėjau tik padėti. Viskas baigėsi ne taip kaip mane tikino. Teatleidžia man Dievas...“

 

- Tai nejau jaunosios grafaitės žudikas guli po mūsų kojom? - tarė pastorius žengdamas žingsnį atgal nuo lavono.

-  Panašu, kad taip ir yra, - tarė Ernestas, - tačiau jokios nedoros intencijos jis neturėjo. Kad ir ką jis padarė, tokio kraupaus rezultato nesitikėjo, sutiksite su manimi, panele Morgan?

- Manau daryti tokias išvadas dar per anksti, - atsakiau, nors ir pati nesupratau, ką turiu minty tai sakydama.

Tuomet įsiterpė pastorius Farlis:

- O aš, Ernestai, manau, kad tikėti juodžiausia nuodėme sutepto žmogaus paskutiniais žodžiai yra neverta. Koks naivus gali būti žmogus, manydamas, kad pabėgdamas nuo žemiškojo teismo išsisuks ir nuo to, kuris laukia visų mūsų. 

- Tačiau kuris iš mūsų ne be nuodėmės? - tariau žiūrėdama jam į akis.

Jis akimirkai jas užmerkė ir tarė:

- Tačiau vienas nuodėmes Dievas atleidžia, o kitų - ne.

Ernestas sužiuro į mane tarsi laukdamas, ką atsakysiu jo tėvui. Vis dėlto aš tik mandagiai pakreipiau pokalbį nauja linkme:

- Jūs turbūt teisus, pastoriau. Tokius reikalus neabejotinai išmanote geriausiai. Nemanote, kad reikėtų šį raštelį parodyti jo kilnybei?

Pastorius tikrai neprieštaravo, nenorėdamas nė minutės daugiau praleisti taip arti šios „puolusios sielos“.

 

Pastoriui Farliui rakinant duobkasių sandėlio duris, paklausiau:

- Kada laidotuvės?

- Liokajaus? Prieš vidurnaktį - kaip ir pridera šiomis dienomis, - su keistu kartėliu balse tarė jis. - Manau parlamentas padarė klaidą uždrausdamas seną gerą paprotį laidoti kryžkelėse su basliu krūtinėje.

- Žinoma... - numykiau, nors iš tiesų norėjau pasakyti: „Ačiū Dievui, kad panaikino šią barbarišką tradiciją“

Jums kada teko kalbėti su misteriu Rodžersu, tėve? - paklausiau palikdama nuošaly „laidotuvių tradicijas.“

- Tiesą sakant taip ir dar visai neseniai, - mano nustebimui teigiamai atsakė misteris Farlis. - Vakar jis buvo užsukęs į kleboniją.

- Pas jus? Vakar? - negalėdama patikė tariau. - Nejau nežadėjote to pasakyti?

Pastorius tik gūžtelėjo pečiais.

- Nieko įdomaus ar kažko kito nei parašyta atsisveikinimo raštely jis man nepasakė. Kalbėjo abstrakčiai.

- Dabar suprantu, atleiskite už tiesų toną, bet nuostaba paėmė viršų, - tariau atsiprašinėdama.

Pastorius nusišypsojo ta tarsi viską žinančio žmogaus šypsena sakydamas:

- Pilnai suprantu jus, panele Morgan. Liokajus tądien manęs klausė: „Ką turėtų daryti žmogus nenorėdamas įvykdęs nedovanotiną nuodėmę?“

- Ir ką jūs atsakėte, jei ne paslaptis, pastoriau?

- Ak, liepiau tiesiog atsiversti Bibliją. Suprantat, panele, kiekvieną savaitę bent po kartą ateina davatkų su panašiais klausimais. Ką aš galiu kito jiems patarti?

- Tačiau jis atrodė susikrimtęs ar nervingas? - perklausiau.

- Be jokios abejonės, - atsakė pastorius vėliau pridurdamas:

- Vis dėlto dabar, prisimindamas jo veidą vakar, manau, kad jis jau buvo apsisprendęs. Tąkart to nesupratau, tačiau šiandien viskas paaiškėjo.

 

Visi trys grįžome į dvaro rūmus, kur radome grafą bei amerikietį besikalbančius su daktaru Larsonu.

- Kažką pavyko rasti, pastoriau? - paklausė tik mums įėjus senasis Ansonas.

- Nieko įdomaus, jūsų kilnybe. Tik lakoniškas raštelis. Panele Morgan, jeigu malonėtumėte...

Linktelėjusi padaviau radinį grafui, kol tuo tarpu misteris Deivisas įsiterpė kreivai patempdamas lūpą:

- Įdomu, šįkart panelė Morgan turi kokių nors netikėtų įtarimų dėl liokajaus mirties aplinkybių?

- Deja, turiu jus nuvilti, misteri Deivisai. Šiuo atveju, mano galva, viskas akivaizdu, kone juoda ant balto užrašyta - savižudybė, - atsakiau.

- Džiugu, kad abiejų ekspertų nuomonės šį kartą sutampa, - tarė jis vesdamas sarkastišką žvilgsnį nuo manęs iki daktaro.

Į šią repliką nieko neatsakiau. Grafas prisimerkęs kelis kartus tyliai perskaitė tuos kelis trumpus misterio Rodžerso paskutinius sakinius. Po minutės pamojo man prieiti arčiau jo.

- Nejau taip ir reikia suprasti, jog Anos mirtis - tai nelaimingas atsitikimas, kurio kaltininkas pats mano rūmų liokajus? - tarė jis.

-  Jei norite nuoširdžios mano nuomonės, grafe, tai būtų visai įmanoma, jei ne viena eilutė: „Viskas baigėsi ne taip kaip mane tikino.“ Kažkas pasinaudojo jūsų liokajumi, jo troškimais! Jis tokia pat auka kaip ir Ana, jūsų kilnybe.

 

Liokajaus Rodžerso laidotuvės įvyko likus vienam laikrodžio dūžiui iki vidurnakčio. Tiesą sakant, tų apeigų laidotuvėmis pavadinti vargu ar įmanoma - paprasčiausias kūno nuleidimas į duobę, be jokių krikščioniškų maldų ar giesmių.

Vakaro oras buvo puikus, o saulė dar ne taip seniai nusleido, o raudona it kraujas žara tebebuvo nudažiusi padangę. Gal dėl to ypač gausus smalsuolių būrys susirinko pažiopsoti į šį tuščią, tačiau neįprastą reginį. Jau turbūt niekas nenustebs sužinojęs, jog jų tarpe buvome ir mes su teta.

- Aš tau sakiau, kad turėjai su juo pasikalbėti! - tarsi priekaištaudama sumurmėjo teta.

- Žinau, teta. Suprantu, kad pavėlavau, tačiau ar Rodžersas būtų man pasakęs daugiau nei parašyta raštely.

- Pasakęs ar nepasakęs - tai ne tiek svarbu. Tačiau galbūt būtum išgelbėjusi jį nuo savo paties rankos! RiRi, nejau apie tai nepagalvojai? Anoks pasiekimas išsiaiškinti vieną žmogžudystę, jei tai pareikalauja naujų mirčių.

Laukiau, kol teta pasuks galvą į mane, pažiūrės man į kais, bet ji toliau žvelgė į besileidžiantį duobėn liokajaus karstą. Kaltės jausmas persmelkė mane, pagalvojus, jog nebuvau sukrėsta Rodžerso mirties, greičiau, sujaudinta, kokias naujas mįsles užminė šis liūdnas nutikimas. Nieko daugiau. Tai kuo tuomet aš skiriuosi nuo žudiko? Neabejoju, jog ir jį apima jaudulys regint mirtį.

Mintis pasilaikiau sau, todėl tiesiog retoriškai paklausiau:

- Bet ar buvo galimą ką nors pakeisti? Pastorius prisipažino, jog dar vakar misteris Rodžersas buvo atėjęs į kleboniją. Pastoriaus Farlio akimis, jis jau buvo apsisprendęs...

- Ak tas mūsų pastorius, Emiri. Kuo toliau, tuo labiau man panašu, kad jis iš tiesų susirūpinęs tik statusą ar dosnesnę piniginę turinčių parapijiečių vargais. Na bent jau jo sūnus - šaunus jaunuolis, nemanai?

Nežinodama ką ir atsakyti pabandžiau tiesiog nusijuokti. Teta kilstelėjo dešinį antakį ir pagaliau, tačiau pačiu netinkamiausiu metu atsisuko į mane.

- Tai su manimi nesutinki, RiRi? - dar kartą paklausė teta.

- Nei sutinku, nei ne, teta. Gal ir šaunus, kaip kad tu sakai, jaunasis Farlis - neturiu ką blogo jam prikišti. Nors, žinoma, galėtų retkarčiais pabūti bent kiek paslaptingesnis.

Tetulė tik šyptelėjo. Po trumpos pauzės vėl tarė:

- Šiandien dvare pavyko išgirsti ar pamatyti kažką įdomaus?

- Tiek išgirsti, tiek pamatyti. Grafas gan tiksliai papasakojo, kas vyko Anos mirties dieną. Taigi dieną prieš jos mirtį namuose lankėsi tik Viktorija su Viljamu Bilingu. Ir nepanašu, kad bent vienas iš jų būtų turėjęs galimybę įvykdyti žmogžudystę. Atvirai kalbant, teta, daugiausia įtarimų sukėlė amerikietis. Po vakarienės jis pats pasisiūlė nunešti arbatos puodelį žmonai, kai ši jau gulėjo lovoje. Tą naktį jai ir pasidarė blogai. Vis dėlto senasis Ansonas pabrėžė, jog Ana pasijuto prastai jau prieš vakarienę.

- Tačiau, ką slepia tas žodis „prastai“? Juk Ana galėjo paprasčiausiai taip pasakyti, norėdama dėl kažkokių kitų priežasčių pasišalinti anksčiau nuo stalo. Tokio varianto, mano nuomone, atmesti negalima, o jei jis pasitvirtintų, tuomet akivaizdu - amerikietis turėjo galimybę įvykdyti žmogžudystę. Tačiau vėl dilema - kur motyvas? Atrodo, kad kas ir turi motyvą, tas neturi galimybė, o kas turi galimybę, tas neturi motyvo.

- Vis dėlto, teta, yra vienas asmuo, pasirodo, turėjęs tiek šansą, tiek motyvą. Nors geriau pagalvojus motyvas, pastarasis - abejotinas.

- Ir kas jis?

- Ji, - pataisiau. - Kalbu apie raganą Šeli. Ji vienaip susijusi su Ansonų šeima, nors tie ryšiai jau senai nutrūko. Grafas užsiminė, jog ji dirbo guvernante rūmuose jo tėvo laikais, prižiūrėjo jaunėlę dabartinio grafo seserį. Deja, mažoji sunkiai susirgo ir mirė, o kaltę dėl šios nelaimės pirmasis Sent Mertono grafas suvertė ant guvernantės Šeli, kuri bandė jai tik padėti. Ją išvijo iš dvaro bei iš miestelio ir ji tapo tuo, kuo mes ją žinome šiandien.

- Ir tu manai, kad ji atkeršijo taip tik dabartiniam, o ne senajam grafui, kuris su ja taip žiauriai pasielgė. Ar žmogus gali taip ilgai laikyti savyje nuoskaudas, nenumalšinti keršto troškimo? - skeptiškai paklausė teta.

- Sakau, kad motyvas abejotinas, - tariau gūžtelėjusi pečiais, - tačiau ką gali žinoti, ką šiek tiek kvaištelėjusio seno žmogaus protas gali iškrėsti. Visgi ne tu viena ją matei gyva dar visai neseniai - grafienė pasakojo, kad prieš Anos mirtį Šeli buvo netikėtai atklydusi į sodą ir siūlė savo mikstūrų. Žinoma, grafienė uždraudė juos pirkti, tačiau Ana galėjo nepaklausyti.

Po trumpos pauzės pridūriau:

- O gal šioje istorija gilesnė nei senasis Ansonas pasakojo? Žinai, jauna guvernantė... grafas...

Teta man nebaigus nusijuokė.

- Nesąmonė! Primena romano siužetą! Tačiau sutinku - raganos Šeli iš įtariamųjų sąrašo išbraukti negalima.

„Bet kur ji pati dabar, jei ne jos kūno palaikai buvo rasti namo degėsiuose?“ - jau ne pirmą kartą mintyse sau uždaviau šį klausimą.

 

Laidotuvės baigėsi ir smalsuoliu būrys ėmė pamažu skirstytis, aptarinėdamas šiandienos įvykius. Kartu su juo ir mes su teta pajudėjome namų link. Išeinant iš kapinių, netoli jų vartų pastebėjau pokalbio su teta pradžioje aptarinėtą Ernestą Farlį. Nors greičiau jis pirmas pastebėjęs mus priėjęs arčiau tarė:

- Labas vakaras, mis Griffins. Sveiki, panele Morgan, - pridūrė jis pridėdamas ranką prie savo cilindro formos skrybėlės.

- O, Misteris Farlis! Kokia maloni staigmena! - mano nuomone per daug emocingai pasveikino teta. - Jei neįsižeisite, nemaniau, kad ir jūs esate linkęs pasmalsauti.

- Nė kiek neįžeidžiate, mis Griffins, nes aš ir neatėjau čia tam, kad pažiūrėčiau reginio. Tokių liūnų laidotuvių savo gimtuosiuose namuose teko ne kartą matyti. Taigi šįkart paprasčiausiai pamačiau jus abi ir nusprendžiau persimesti vienu kitu žodeliu, - linksmai atsakė jis mestelėjęs žvitrų žvilgsnį mano pusėn.

- Koks sutapimas! Mes kaip visai neseniai apie jus kalbėjome, misteri Farli.

Pajutau, kaip nuraudau po tetos žodžių. Tai nepraslydo pro pastoriaus sūnaus akis ir šis prikandęs apatinę lupą tarė:

- Tikrai? Tuomet lieka viltis, kad judviem esu palikęs tik geriausią įspūdį, nes atėjau panelei Morgan pasiūlyti rytoj pajodinėti po apylinkes. Mano ristūnė Viktorija jau pasiilgo jūsų kompanijos, panele Morgan.

Tiek Ernestas, tiek teta - abu sužiuro į mane. Minutę galvojau kaip čia atsakius. Galiausiai tariau:

- Ką gi, vieta ir laikas tokiems pasiūlymams ne patys tinkamiausi, na nebent jūsų Nortumberlande tai įprasta. Tačiau nepaisant to neatsisakysiu. Kelintą?

- Lygiai vidurdienį, jei jums tinka, panele, - tarė misteris Farlis, visa neišmuštas iš vėžių.

- Mums puikiai tinka ir Emiri su malonumu priima jūsų pasiūlymą, - šįkart pirmiau už mane atsakė teta, bijodama, jog nesusilaikysiu nuo dar vienos replikos.

Taigi po šio trumpo pokalbio, atsisveikinome iki rytojau ir patraukėme sutemose namų link.
Kalis Natris

2022-09-21 20:41:18

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): piemenaitė

Sukurta: 2022-09-22 20:30:48

Šauniai išlaikyta paslaptis.