„Lažybos prie karsto“ ( XII(2) - birželio 10 d. - )

Maniau, kad nešti šitokius, net ir nukrautus, padėklus yra visai nesunku. Deja, apsirikau. Nuo menkiausio krustelėjimo porcelianinis servizas ant padėklo bauginančiai tarškėjo, o lipant laiptais iš rūsio buvau beveik praradusi viltį užnešti jį sveiką. Dar baisesnė kliūtis buvo durys. Nė nebandžiau išlaikyti padėklo vienoje rankoje, todėl prieš kiekvienas duris, kankinančiai lėtai turėdavau švelniai nuleisti padėklą ant žemės, atidaryti duris, vėl pakelti padėklą ir eiti toliau (nė nemanykit, kad dar kartą būčiau dėjusi sidabrinį padėklą ant žemės, kad uždaryčiau duris!) Taigi, kol spėjau atsidurti priešais grafienės svetainę, ne vieną sykį prakeikiau rūmų išplanavimą, bet, tuo pačiu, tarnų darbas užsitarnavo pagarbą ilgam.

- O, štai ir jūs, panele Morgan, maniau, kad pasiklydote, - įėjus į kambarį pasveikino mane senoji ponia, pagaliau padėdama varpelį į šalį.

Tiesą sakant, tik dabar spėjau apsidairyti aplink. Buvome bibliotekoje, mat tarpuose tarp lankų nišų stovėjo po šviesaus medžio knygų spinta, o už kiekvienos iš jų durelių pro stiklą puikavosi visai neprasta knygų kolekcija, senais odiniais viršeliais.

Permetusi akimis aplinką suskubau atsakyti grafienei:

- Nemeluosiu, jūsų kilnybe, nedaug trūko, kad taip ir būtų atsitikę...

- Na bet kokiu atveju, - įsiterpė grafas pakilęs nuo krėslo, - mes jums dėkingi, mis. Nejau liokajus taip ir neatsirado?

- Deja, grafe, jo nė ženklo. Taip pat perduodu kuo nuoširdžiausius mis Dženkins atsiprašymus, ji galvojo, kad liokajus jau seniai savo pareigą atlikęs.

- Žinoma, savaime suprantama, mis Dženkins niekas ir nekaltina, - nuramino senasis Ansonas bei šyptelėjęs pridūrė - ypač kai ji taip gardžiai gamina.

Grafienė prunkštelėjo.

- Tavo vietoje tikrai nebūčiau tokia atlaidi, o ir tie jos valgiai tokia taip sau, nežinia kaip ten ta akla varna juos ruošia!

- Dievaži, liaukis, - nutraukė savo žmonos bambėjimą grafas, - tu juk nė virtuvėje nesi buvusi. Be to, jei pažinočiau apylinkėse kažką, kas gamina geriau, nedvejodamas nusamdyčiau, tačiau, deja, realybė kitokia - tokiame užkampyje gerą tarną rasti beveik neįmanoma. Net ir Rodžersą senai būčiau atleidęs, jei tik žinočiau kuo jį pakeisti...

Ponia Anson norėjo kažką atkirsti, bet grafas pakeitė temą:

- Prisėskite, panele Morgan, ir geriau papasakokite mums kaip sekasi jūsų tyrimui. Norėsite arbatos?

Mandagiai atsisakiau ir grafas antrą kartą nesiūlė.

Nenorėjau detaliai dalintis savo įžvalgomis, nes, nors ir labiau formaliai, tačiau Anos tėvai vis dėlto buvo įtariamųjų sąraše. Taigi gan lakoniškai atsakiau:

- Malonu, kad teiraujatės, grafe. Išties, po truputį stumiuosi į priekį. Tiesą sakant, atėjau su keletu klausimų galvoje.  

- Cha! - tarsi nei iš šio nei iš to nusijuokė senasis Ansonas. - Priimkit nuoširdų patarimą, panele, jūsų vietoje ne po truputį stumčiausi į priekį, o lėkčiau šuoliais! Jums liko mažiau nei dvi savaitės, nepamirškite. Dievaži, noriu bent kokio azarto, intrigos iš šių lažybų... Na, bet sakykite, bus įdomu išgirsti, kas neduoda ramybės jūsų žvitriam protui.

Pasistengiau praleisti pro ausis visą, ką spėjo pasakyti grafas ir lyg niekur nieko ėjau tiesiai prie reikalo:

- Šiandien būčiau labai dėkinga, jei galėtumėte man padėti, detaliai papasakodami, kas iš pažįstamų bei artimųjų buvo šiuose namuose jūsų dukters mirties dieną.

Grafas demonstratyviai atsidusdamas pasirėmė pirštais smilkinį.

- Tik nesakykit, kad šito dar neišsiaiškinot, panele Morgan?

Mane išmušė iš vėžių, akimirkai nežinojau ką besakyti.

- Net jei ir būčiau nusamdęs šiam darbui pirmą vyrioką pasitaikiusį pakelėje, tai ir iš, neabejoju, jau tą pačią dieną būtų sugalvojęs užduoti tokį klausimą, - sarkastiškai tęsė senasis Ansonas.

Nežinojau tyliai niršti ar verkti, tačiau negalėjau pati savęs įtikinti, jog grafas tikrai klysta. Elgiausi nelogiškai, padrikai, plaukiau pasroviui. Tačiau ar vien faktai svarbūs? Juk vienas ginklas nežudo, o žmogus, kurį veda tiek protas ir jausmai. Dabar dar kartą sau pripažįstu - nebuvau tokia greita ir protinga kaip pati to būčiau norėjusi, tačiau ar dėl to norėjau nusileisti? Ne. Jaučiau, kad turėjau apginti savo sprendimus, todėl pralėkus šioms mintims, tariau:

- Nežinau kaip jums, grafe, tačiau man svarbesnis žmogus, jo vidus - asmenybė, charakteris, jausmai. Tai, mano nuomone, yra raktas į tiesą. Kiekvienas sugebės rasti vienokį ar kitokį kelią kruvinam tikslui pasiekti, tačiau ar ras vidinės stiprybės - čia jau klausimas, kurį visų pirma ir bandau išsiaiškinti. Sutinku, pakelės vyriokas, - pabrėžiau šį žodį, - tikrai nesielgs taip kaip aš, tačiau jau susilažinome, grafe. Po vasaros saulėgrąžos galėsite tokį nusamdyti, nors esu įsitikinusi - jo jums nebeprireiks.

Grafas tylėjo. Negalėjau įskaityti iš jo gilių akių, kas dabar sukasi jo mintyse. Tačiau grafienė, kurią, tiesą sakant, buvau kiek primiršusi, prarijusi paskutinį sviestinį sausainį iš lėkštės, įsiterpė:

- Mielasis, gal tai ir yra panelės Morgan pranašumas, aš jo tavo vietoje nenuvertinčiau.

Grafas į žmoną nė nežvilgtelėjo, o neįskaitomas akis pasuko į mane.

- Galbūt jūs ir teisi, panelė Morgan. Tačiau aš visu tuo netikiu.

Po nejaukios pauzės grafas tylesniu balsu dar pridūrė:

- Bet, tikit jūs, panele. To nuvertinti negaliu. Vis dėlto, savo užsispyrimą jau įrodėte ne kartą, tad nebebūtina jį tiek atkakliai demonstruoti.

Grafas nelaukė kokio nors mano atsakymo, o iškart grįžo prie mano „pavėluoto“ klausimo:

- Taigi, gegužės dvidešimta. Tiesą sakant, viskas prasidėjo jau dieną prieš. Pamenu, tądien vakare Ana nuėjo anksčiau į savo miegamąjį, sakydama, kad jaučiasi per daug pavargusi. Tuomet į tai dėmesio visai neatkreipėme, nes nuo pat pietų ji buvo prastos nuotaikos. Pietų buvo užsukę Viljamas su Viktorija, bet ir tai nepataisė jos ūpo. Po pietų jaunasis Farlis liko salone, kur mes su juo surūkėme po cigarą, kol tuo tarpu mis Turner kartu su misteriu Deivisu ėjo į sodą pasivaikščioti. Kartu su jais norėjo eiti ir Ana, bet daktaras Larsonas buvo rekomendavęs besilaukiant vaiko vengti vidurdienio karščių, todėl visi ją atkalbėjom. Tiesa, tai ją labiau nei įprastai supykdė, tad ir sceną iškėlė nemenką.

- Tai nutikdavo dažnai? - paklausiau.

- Paskutinius mėnesius taip, - įsiterpė grafienė, - bet tai nieko nestebino ir nestebina. Kiekvieną jauną damą jos situacijoje yra priversta pakeisti gyvenimo ritmą ir tai, galiu pasakyti iš savo patirties, panele Morgan, yra tikrai nelengva. Tačiau dabar gailiuosi, kad anksčiau nesupratom, kad jai, labiau nei bet kam kitam, faktas, jog ji nebėra veiksmo sūkuryje, buvo pernelyg skaudus.

- Manot, kad galėjo nusižudyti?

- Ne, nesąmonė. Tai ne jos charakteriui, ji per daug mylėjo save, kad tam ryžtųsi, greičiau būtų nužudžiusi kažką kitą, jei tai tik būtų galėję kažką pakeisti, - užtikrintai kalbėjo ponia Anson.

- Suprantama. Klausiu, nes nenoriu kol kas atmesti nė vieno varianto, - paaiškinau.

- Šitą, esu įsitikinusi, galite atmesti dabar pat, - laikėsi savo pozicijos grafienė ir iš tiesų mane beveik įtikino - sunkiai galėjau įsivaizduoti Aną pakeliančią prieš save ranką.

Vėl atsigręžiau į grafą.

- Tai kas įvyko toliau, po to kivirčo, grafe? - tariau grįžusi prie svarbiausios pokalbio temos.

- Jei gerai, pamenu, - pasikasė kiek praplikusį pakaušį rūmų šeimininkas, - po kivirčo Ana iki vakarienės taip ir nepaliko savo kambario. Tačiau, dabar geriau pagalvojus, Ana nusileido į apačią vakarienės gerokai linksmesnė, nei buvo galima tikėtis. Bet tikrai... - grafas atrodė labai susimąstęs. - Neprisimeni to, brangioji?

Grafienė numojo gležna ranka:

- Aš nesureikšminčiau to. Besilaukiančios jaunos moterys dažnai patiria staigią nuotaikų kaitą, tad tikrai nėra ko stebėtis.

- Na tu geriau žinai... - numykė grafas.

- Bet minėjote, kad vakare jūsų dukra pasijuto prastai, tiesa? - paklausiau.

- Taip, po vakarienės ji atsiprašė ir pasakė norinti eiti gulti, nes jaučiasi pavargusi, nors įprastai mėgdavo vakaroti ilgiau. Žinoma, neįkalbinėjom jos pasilikti arbatai ar kavai po vakarienės, nes manėm, kad ilgesnis miegas bus į naudą tiek jai tiek kūdikiui. Taigi tik nunešėm padėklą su arbata jai į lovą ir...

- Atsiprašau, kas nunešė Anai arbatą? - pertraukiau.

- Misteris Deivisas. Jis pasisiūlė ją nunešti žmonai. Jūs jį įtariat?

- Nei įtariu, nei atmetu tokią galimybę. Kalbėsiu atvirai, jūsų kilnybe. Jei tai ką sakote yra tiesa, tai jūsų žentas turėjo galimybę žudyti savo žmoną, tačiau motyvo tam nematau, o jūs?

Grafas patempė lūpą.

- Bent jau jokio praktiško motyvo, o misteris Deivisas, mano akimis žiūrint, neabejotinai pragmatikas. Atrodo, kad jei galėtų, tai karjere ir apsigyventų. Praleidžia ten valandų valandas, su tačiau ir aš turiu pripažinti, jog nuo to laiko, kai jis čia, pajamos iš karjero išaugo. Taigi, grįžtant prie ano vakaro, visai nudžiugome, kad pats žentas pasisiūlė nunešti nudžiuginti žmoną arbatos puodeliu, mat net man atrodo, kad jai skyrė per mažai laiko.

- Iki vėlyvos nakties nieko ypatingo neįvyko, - tęsė grafas Ansonas. - Mes visi sugulėme ir tik paryčiais mus pažadino misteris Deivisas. Pranešdamas, kad Anai blogai. Tuoj pat iškvietėme daktarą Larsoną, kuris po gero ketvirčio valandos atvyko. Aną pykino ir galiausiai ji stipriai išsivėmė. Iš pradžių atrodė, kad jai pagerėjo ir daktaras Larsonas konstatavo, kad kaltas nervinis išsekimas ir tiek, - grafas nusuko žvilgsnį. - Deja, ryte buvo blogiau. Gerokai blogiau. Ryte Aną radome apsilpusios sąmonės ir pats daktaras atrodė pasimetęs. Larsonas pamatavo pulsą - šis buvo ženkliai pakilęs. Po kiek laiko, būklei prastėjant, jis dar spėjo vieną kartą nuleisti kraujo, bet ir tai nepadėjo. Priešpiet prasidėjo spazmai, konvulsijos. Netekome anūko. Nepaisant to, akimirkai vylėmės, kad Anai pagerės, bet... Dievo valia buvo kita.

Stojo niūri tyla. Nesiryžau jos nutraukti, tačiau galiausiai grafienė prabilo:

- Praeitis lieka praeityje, todėl geriau ten ją ir palikti. Tad sakykite, panele Morgan, ką dar jums svarbu žinoti.

„Praeitis lieka praeityje, tačiau jos pirštai ilgi ir siekia toli. Taip nuo jų ir nepabėgau,‘ - nevaldoma prasiveržė mintis, bet kuo skubiau nuvijau ją šalin, grįždama prie to, kas buvo svarbiausia šią minutę.

- Tai nejaugi daktaras Larsonas neįtarė jokių nuodų poveikio? - paklausiau. 

- Gal ir įtarė, tačiau jų neatpažino - tai nebuvo nei arsenikas, nei cianidas. Taigi, todėl dabar nė už ką nepripažins, kad nuodai galėjo būti mirties priežastimi. Jam nieko nėra brangesnio už savo autoritetą. Vis dėlto, Larsonas paėmė arbatos, kurią atnešė misteris Deivisas, likučius, tačiau juose vėlgi nieko nerado.

- Tačiau ji pasijuto neįprastai pavargusi dar vakarienės metu, tai gal nuodų buvo įmaišyta jos metu, o gal net per pietus? - pastebėjau.

- Tačiau, panele Morgan, tai atrodo beveik neįmanoma - juk visi valgėm ir gėrėm tą patį bei vienu metu. Garantuoju, niekas  iš svečių ar namiškių neturėjo progos ką primaišyti. Na nebent Rodžersas, tačiau neįtikėtina, jog beviltiškiausias bei kartu ir labiausiai užsispyręs mano dukters garbintojas būtų ryžęsis nors pirštelį pajudinti prieš savąją dievaitė, - su pašaipa pridūrė grafas.

- Taigi, įrodyti nunuodijimą bus sudėtinga, nebent... būtų įvykdyta ekshumacija? - nedrąsiai pasiūliau.

Deja, grafas su grafiene iškart stojo piestu:

- Jokiu būdu, panele Morgan, - nieko nelaukdamas užginčijo senasis Ansonas. - Žadėjoe man konfidencialumą, o ekshumaciją sutrauktų kone pusė pietinės pakrantės pažiopsoti dar nematyto reginio.

„Tuomet kol kas teks vadovautis prielaidomis,“ -  pagalvojau.

 

- Noriu įkvėpti tyro oro sode - grynas oras padeda virškinimui, - nei iš šio nei iš pareiškė ponia Anson.

- Gal ir nebloga mintis, - pritarė jos vyras bei išspaudęs menką šypsnį pridūrė. - Keliaukite drauge su mumis, panele Morgan, pastumsite jos kilnybės vežimėlį, o mes turėsime progą baigti atsakyti į visus likusius jūsų klausimus.

Pasiūlymą priėmiau, tik, kai jau buvom bepaliekantys biblioteką, prisiminiau paveikslus, patraukusius mano akį beieškant laiptų į rūsį.

- Ak, vos nepamiršau, grafe. Kol dar neišėjome į parterį, norėjau pasakyti, jog beieškant kaip patekti į tarnų patalpas užklydau į ilgą galeriją, juodai baltomis grindimis. Ten kabėjo paveikslai, kurie mane išties sudomino. Gal būtų galima ten dar minutei sugrįžti?

Dvaro šeimininkas neprieštaravo, tad pirmiausia patraukėme būtent ten.

Vestibiulyje ponia Anson liepė man sustoti.

- Aš geriau palauksiu čia, - tarė ji. - Jūs eikit, tik ilgai nesugaiškit.

Aš klausiamai pažiūrėjau į grafą, tačiau šis tik patikino:

- Eime, panele Morgan. Juk nenorite versti ponios vėliau ilgai laukti.

Tad nieko daugiau netarusi iš paskos senajam Ansonui buėjau prie durų į minėtąją šachmatinę galeriją. Grafas uždaręs už savęs duris tarė:

- Čia, kaip jau turbūt supratote apsilankiusi, kabo paskutinių mano giminės kartų portretai.

- Viename iš jų esate ir jūs, jūsų kilnybe bei ir jos kilnybė, neklystu?

Senasis Ansonas linktelėjo.

- Būtent dėl to grafienė ir norėjo pasilikti vestibiulyje. Ji paskutinius dvidešimt metų čia nesilankė. Šie paveikslai - per ryškus priminimas jos jaunystės dienų, suprantat? - paklausė grafas kaip tik sustojęs priešais jaunos grafienės paveikslą.

Dar kartelį nužvelgiau nuo viršaus iki apačios šią tikrąja ta žodžio prasme žydinčią damą. Neturėjau jokių abejonių:

-  Geriau nei pati to norėčiau, grafe, - atsakiau.

- O štai čia, - paklausiau paėjusi šiek tiek į šoną, -  jūsų pusbrolis Henrikas Deivisas?

Grafas patvirtino, kad neklystu.

- Po savo mamos, mano tetos, Adelaidės mirties emigravo į Ameriką, kur, kiek žinau, perėmė tėvo plantacijų verslą, - pasakojo jis, - daugiau jo nebemačiau.

- Plantacijų? - perklausiau. - Turite galvoje vergvaldžių ūkius?

- Nereikia stebėtis, panele Morgan. Visi bent kiek pasiturintys Naujojo Pasaulio pietuose tuo verčiasi. Tiesą sakant ir dabar Simonui Deivisui tebepriklauso jo tėvo ūkis su keliais šimtais vergų. Sutinku - tai nedoras reikalas, tačiau pasaulis per vieną dieną neapsivers. Juk ir Anglijos karalius tik prieš keletą metų patvirtino abiejų rūmų priimtą įstatymą dėl karalystės pasitraukimo iš vergų prekybos. Nenustebčiau, jei netrukus ir kitapus vandenyno vergija būtų panaikinta, - optimistiškai pridūrė grafas.

-  Vis dėlto sutikite, jūsų kilnybe, mažų mažiausiai keistai atrodo, jog šalis su tokiu įkarščiu išsivadavusi iš „Karūnos priespaudos“ pamiršo sutraukyti grandines viduje. Mano kuklia nuomone būtų absurdiška, jei per artimiausią dešimtmetį Valstijos tam nesiryžtų.

Grafas tik skėstelėjo rankomis ir nieko daugiau.

- Tarp kitko, jums misteris Deivisas primena vergvaldį, nes man jis visai į tokį nepanašus, - garsiai svarsčiau.

- Ką konkrečiai turite galvoje?

- Na tarkim vien tai kaip jis bendrauja su jūsų darbininkais - beveik kaip lygus su lygiu, - bandžiau paaiškinti.

- Jūsų pastebėjimas teisingas, tačiau nereikia manyti, kad visi plantacijų savininkai yra žvėrys. Tad manau galime tik džiaugtis, kad mano žentas nėra praradęs žmogiškumo, nors labai norėčiau, kad tą patį galėčiau pasakyti apie kuklumą.

 

Pagaliau priėjome prie paveikslų, kurie mane domino labiausiai - Anos ir tos nepažįstamos damos, kurios panašumas į Ansonų dukrą stebino.

- Jei ne paslaptis, kas ši dama šalia jūsų dukters? - pasidomėjau.

- Aaa, tai mano teta Lili. Jauniausia iš savo kartos. Nelabai ją bepamenu. Apie ją mūsų šeimoje nekalbama, mano tėvas net norėjo nukabinti šį, gėdą šeimai užtraukusios, jo jaunėlės sesers, paveikslą, nes ši dar nebūdama pilnametė nežinia kur pabėgo su kažkokiu karininku. Nuo tos dienos nei mano senelis, nei tėvas, nei Adelaidė daugiau jos neregėjo.

- Ji labai panaši į Aną, nemanot? - tariau.

Grafas šyptelėjęs linktelėjo.

- Kol nebuvo mano dukters portreto, apie tai nepagalvodavome, tačiau dabar tai išties akivaizdu. Kartais šmėsteli mintis, jog Ana ne vien išore panaši į Lili. Abi nenuoramos...

- Tai šis jūsų dukters portretas neseniai tapytas?

- Prieš porą mėnesių, Anai besilaukiant.

Senasis Ansonas sunkiai įkvėpė.

- Kas galėjo pagalvoti, kad viskas po kelių mėnesių taip liūdnai baigsis. Uždanga nusileis - Ansonų sagos pabaiga. Atrodo, kad greitai nebeliks tų, kurie šiuos namus atmintų jų džiaugsmo dienose, kad ir pavyzdžiui mis Bruk - nepavydėtinas jos likimas...

- Atsiprašau? Mis... Bruk? - sutrikusi paklausiau, nesuprasdama apie ką grafas kalba.

Senasis Ansonas pirma pažiūrėjo į mane klausiamu žvilgsniu, tačiau po akimirkos jo akys prašviesėjo tarsi pabudusios iš apmąstymų transo.

- Atleiskite, panele Morgan. Užsimiršau, kad kalbu su jumis. Sakydamas mis Bruk, turiu omeny Šeli Bruk, jums turbūt geriau žinomą kaip Raganą Šeli.

- Ta pati, kurios... kuri nelaimingai užvakar sudegė savo namuose? Ji kažkaip susijusi su jūsų gimine? - neslėpdama nuostabos paklausiau, tačiau tetos teoriją, jog kūnas visai ne Raganos Šeli kol kas nusprendžiau pasilaikyti sau.

- Ta pati. Ji nesusijusį jokiais giminystės ryšiais, tačiau mano tėvo ir mano jaunystės laikais dirbo mūsų dvare guvernante. Kadaise turėjau jaunėlę sesery, kuriai prižiūrėti mis Bruk ir buvo nusamdyta. Vieną šaltą žiemą sesutė susirgo. Ar persišaldė, ar plaučių uždegimas tiksliai nebepamenu, tačiau nė trijų metukų neturinčiai mergytei liga buvo labai sunki. Gydytojai taikė visus įprastus tokiems atvejams gydymo metodus, tačiau jie nepanašu, kad būtų bent kiek pagelbėję. Kaip tik tada mis Bruk pasiūlė išbandyti vieną iš jos užpilų. Jau seniai žinojome, kad ji renka įvairiausius žolynus ir net retkarčiais peršalus ji užplikydavo išties stebuklingos arbatos. Taigi mano tėvas viltingai sutiko. Vis dėlto, deja, tąkart ir mis Bruk nebepadėjo - netrukus mano sesutė mirė. Tėvui plyšo širdis ir sielvarto spaudžiamas ėmė ieškoti kaltų. Taigi, atpirkimo ožiu tapo jaunoji guvernantė. Netikėjau, kad ji buvo kalta, tačiau tėvas vis vien norėjo matyti ją kilpoje. Laimei, mano motinai pavyko jį perkalbėti - mis Bruk tėvas paprasčiausiai be ceremonijų išvijo iš Sent Mertono. Neturėdama kur eiti ji įsikūrė anapus kalvų, daugiau laiko praleisdama su medžiais ir paukščiais nei su žmonėmis.

Po trumpos pauzės grafas filosofiškai pridūrė:

- Neįtikėtina kaip greitai gamta ištrina civilizacijos pėdsaką žmoguje.

- Jau eisime, jūsų kilnybe? - paklausiau.

- Taip, jau metas. Kaip ir pati jau turbūt supratote, mano žmona kantrybe neapdovanota. Tikėkimės, kad varpelio po ranka nebeturi, - patraukdamas grafienę per dantį tarė jis.
Kalis Natris

2022-09-14 20:09:40

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): piemenaitė

Sukurta: 2022-09-15 17:31:05

Nesitikėjau tokio posūkio.
Stebėtinai taikli frazė: " Neįtikėtina, kaip greitai gamta ištrina civilizacijos pėdsaką žmoguje."