"Lažybos prie karsto" (V - Gegužės 28 d. -)

Santrauka:
Tai romano „Lažybos prie karsto" penktas skyrius, kuriame pateikiami Emiri Morgan užrašai gegužės 28 d.
Veiksmas vyksta Regentijos eros (XIX Amžiaus pradžia) Anglijoje.

P.S. Mielai lauksiu jūsų komentarų ir įžvalgų:)
V

Gegužės - 28-oji.

Šįryt pramerkiau akis su nekantrumu vėl kibti į darbus. Laimei, jaučiausi puikiai, todėl nusprendžiau pramankštinti kojas, o geriausia tam vieta - takelis po gluosniais prie upelio. Pakirdau anksti, taigi Sent Mertono gatves radau tuščiais, o namų langines - užvertas. Dievinu ankstyvą dienos metą, kuomet viskas, rodos, taip švaru ir gryna. Stebėdavausi kaip daugelis tokiu metu gali nuobodžiai snausti. Bet galbūt taip geriau - šurmulys bematant išsklaidytų šią stebuklingą aurą.

 Pasiekusi gluosnių eilės galą, nusprendžiau grįždama prasukti pro bažnyčią. Perėjusi gatvę ties malūnu atsidūriau neoficialiojoje Bažnyčios šventoriaus dalyje. Ją nuo pagrindinių šventovės prieigų skyrė paprastai suritintų akmenų tarsi nedidelis pylimas. Čia, palei upelį, buvo klebonijos sodelis asmeninėms pastoriaus reikmėms. Tik šįkart pastebėjau buvo kiek apleistas - daržovių lysvėse jaunus daigus stelbė piktžolės, o nušienauta žolė puvo nenugriebta. Nenorėjau ilgiau stypsoti asmeninėse pastoriaus valdose, todėl suskubau link pačios bažnytėlės durų. Jas radau neužrakintas, todėl tyliai užėjau vidun. Sent Mertono Šv. Jurgio bažnyčia mažai kuo skyrėsi nuo kitų mažesnių Anglijos bažnyčių: vienos navos, vieno bokšto, primenančio nedidelę pilį. Vienintelis nedidelis skirtumas - rausvas granito mūras, kurį galėjai išvysti čia visur, tačiau ne taip dažnai sutikti kitose Anglijos vietovėse.

Sumaniau trumpas prisėsti viename iš klauptų ir kurį laiką pabuvau tyloje su savo mintimis, kurios tokiu ankstyvu metu buvo vis dar flegmatiškos. Staiga išgąsdino balsas užnugary:

- Nuostabus įprotis pradėti dieną malda.

Greitu judesiu atsisukau pamačiau aukštą vyrą, vilkintį juodą abitą su baltu koloratu.

- Laba ryta, išties, nuostabi vieta. Jūs turbūt būsit gerbiamas pastorius Farli, tiesa? - paklausiau, nors buvau beveik įsitikinusi, kad tai jis - tarsi iš akies luptas jaunasis Farli, tik šio jau plaukai pražilę, tačiau žaismingos garbanos - tokios pat vešlios.

Jis pritariamai linktelėjo ir nusišypsojo.

- O jūs būsit panelė Morgan?

Aš į jo šypsena atsakiau savąja, parodydama, kad jo spėjimas teisingas, nors nustebau, kad jis mane pažino, nors Sent Mertone mano vaikystės dienomis dar tikrai ne pastoriavo. Turbūt perskaitęs mano mintis pastorius paaiškino:

- Mano sūnus apie jus pasakojo - jis visuomet mokėjo žodžiais taikliai nupiešti žmogaus paveikslą.

- Tikiuosi manąjį tapė tik geromis spalvomis? - juokdamasi lyg tarp kitko paklausiau.

- Tikrai taip, dėl to nekyla nė menkiausios abejonės. Mielai kviečiu puodeliui arbatos!

Jis matė, kad dvejoju, todėl primygtinai įkalbinėjo:

- Eime eime, Ernestas nusimins sužinojęs, jog buvote atėjusi į bažnyčią, bet atsisakėte užsukti išgerti arbatos. Juk kaip geriau galima pradėti ryta, jei ne malda ir arbata! - džiugiai tarė jis bei laisvai nusikvatojo.

Nors įprastai jaučiausi nelabai patogiai šalia dvasininkų dėl jų savotiškos bendravimo manieros, tačiau šįkart negalėjau atsisakyti. Kita vertus bus puiki galimybė išklausinėti ką pastorius žino apie Anos mirtį, o dvasininkai įprastai žino daug. Be to, bus proga pasiteirauti jo sūnaus kaip sekėsi vakarykštė kelionė. Taigi, priežasčių sutikti pasivaišinti ryto arbata tikrai buvo, todėl mandagiai sutikau ir abu patraukėme į kleboniją.

- Viliuosi Ernestas neturėjo vakar per mane nepatogumų?

Pastorius klausiamai kilstelėjo antakius.

- Aš vakar vakare paprašiau jo paslaugos - nugabenti laišką iki pašto karietų stotelės, - paaiškinau.

- Aaa, tai štai kur vakare jis buvo išdūmęs. Man jis apie dar neminėjo, bet būkit tikra, panele Morgan, mes Farliai - visuomet pasiruošę padėti, nes tai mums tiek džiaugsmas, tiek šventa pareiga.

 

Klebonija buvo vieno aukšto, dviejų galų pastatas su terasa priekyje. Joje, prie nedidelio apvalaus staliuko, sėdėjo jaunasis Farli ir vartė rytinį laikraštį. Mūsų nepastebėjo, todėl pirmoji pasisveikinau. Taikli akis būtų pastebėjusi, jog jis iš nuostabos krūptelėjo, bet greitai pažvelgė į mus ir vis dar kiek sutrikusiu balsu tarė:

- Panele Morgan! Kokia staigmena! Kam turėčiau būti dėkingas už tokią malonę?

- Gaiviam rytmečio orui ir, žinoma, gerbiamam Jūsų tėvui pastoriui, kuris primygtinai siūlė pavaišinti arbata.

- Prisėskit, - tarė pastorius, atitraukdamas vieną iš laisvų kėdžių prie staliuko, - aš tuo tarpu einu užvirinti vandenį.

Kol arbata buvo ruošiama pastoriaus sūnus nuramino, jog laišką sėkmingai išsiuntė ir jam tai buvusi didelė garbė. Nors nebuvau linkusi lengvai patikėti tomis „didelėmis garbėmis“, tačiau jis iš pirmo žvilgsnio atrodė tikrai patenkintas dėl vakarykščio nedidelio žygdarbio. Matydama, kad jis gerai nusiteikęs, subtiliai pakreipiau pokalbį Anos mirties temos link.  Priešingai nei kiti, jaunasis Farlis nepilstė iš tuščio į kiaurą stebėdamasis kaip tokie dalykai gali dėtis tokioje romioje žemėje. Jis mąsliai tarė:

- Žinot, panele Morgan, kas mane labiausiai neramina?

Aš papurčiau galvą.

- Simonas Deivisas - amerikietis.

Jau girdėjau daugelį jį įtariant žmogžudystę, todėl paklausiau:

- Manot, kad jis Anos žudikas?

Jis papurtė galvą.

- Priešingai, aš tuo netikiu, todėl ir neramu dėl jo. Manau šie įtarimai paveikė jį. Juk žinot kaip būna - nors ir esi nekaltas, tačiau aplinkinių šnairi žvilgsniai priverčia tuo suabejoti, o galiausiai gal net ir įtiki savo kaltumu.

Išreiškiau supratimą, bet slapčia nebuvau tikra, ar pritariu tokiems svarstymams. Pastoriaus sūnus tęsė:

- Todėl jis ir sumišęs. Mačiau jo žvilgsnį vakar bažnyčioje - tarsi pasiklydusio žvėrelio. Šiaip jis šaunus vyrukas: iki Anos mirties gerai sutarė su vietiniais, nors jie iš pradžių įtariai jį priėmė. Ypač jį mėgsta karjero darbininkai - priešingai nei grafas, jis domisi ne tik pelnu, bet ir kasdieniu darbu karjere.

- O ką manot apie jo santuoką? - paklausiau.

- Su Ana? Sunku spręsti. Kai su tėvu atvykome į Sent Mertoną jie jau buvo susituokę. Nemanau, kad Deivisas buvo... kaip ten sakoma... ak, taip - pametęs galvą dėl Anos, bet gyveno be kivirčų ar bent jau apie tokius miestely nebuvo girdėti.

- Ernestas teisus, - pasigirdo pastoriaus balsas, kai jis išėjo į terasą su padėklu. - Per ilgus metus būtų susigyvenę ar net pamilę vienas kitą... Bent jau ponas Deivisas tai tikrai. Dėl pačios Anos nesu tikras, ji...

- Kokia ji? - paklausiau nekantriai.

- Aišku čia tik mano nuomonė, bet kiek laiko esu čia (o esu neilgai, todėl tikrai galiu klysti) susidarė įspūdis, jog Ana nebuvo skrupulinga su savo širdies reikalais.

- Ką konkrečiai turit omeny?

- Aš vėlgi nenoriu negražiai kalbėti apie mirusius...

- Tėvelis norėjo pasakyti, - mandagiai pertraukė jį sūnus, matydamas, jog pastoriui tema nesmagi, - kad Ana savo širdį buvo padovanojusi keliems. Miestely sklido kalbos, jog vienas vaikinukas iš dvaro beprotiškai ją įsimylėjęs, bei dar iki paskelbiant sužadėtuves su amerikiečiu, senojo teisininko Bilingo sūnus vylėsi laimėti Anos ranką ir buvo panašu, jog grafo duktė jam taip pat neabejinga.

Situacija pradėjo aiškėti, todėl tariau:

- Spėju, kad ir po vestuvių šie minėti ryšiai nenutrūko, tiesa?

Abu jie nežymiai pritariamai linktelėjo.

- Kaip jie reagavo į Anos mirtį?

- Teisininkai moka nuslėpti jausmus, todėl apie Bilingus sunku spręsti, - tarė pastorius, - na o apie minėtąjį tarną - tiek ir težinau, tiksliau beveik nieko. Parapijoje žmonių gausu. Tarnų dirbančių Ansonams - taip pat ne maža. Negalėčiau jums, panele Morgan, pasakyti apie kurį čia iš tiesų gandai sklando. Nebent, Ernestai, tu žinai?

Bet pastoriaus sūnus papurtė galvą. Penketą minučių gėrėme arbatą tyloje. Pajutęs, kad tyla nejauki, pastorius paklausė:

- Pasiliksite pusryčių? Be Molės pagalbos mes su Ernestu turime išsiversti jau kokius tris mėnesius ir nors virtuvės šefais tikrai netapome, bet šiokį tokį valgį įgudome paruošti, - šmaikščiai tarė pastorius, o Ernestas linksmai šyptelėjo.

Turėjau mandagiai atsisakyti, nes žinojau, kad teta lauks su pusryčiais, bet neatsispyriau smalsumui pasiteirauti:

- Molė - jūsų žmona, gerbiamas pastoriau?

- Taip, tik dabar vargšelei našta ant pečių užkrauta prižiūrėti senyvą dėdę, - atsakė pastorius atsidusdamas. - Todėl ji vis dar Nortumberlande. Trūksta darbščių jos rankų...

„Tikra tiesa,“ - pagalvojau, prisiminusi neprižiūrėtą klebonijos sodą, kurį ryte praėjau. Nebenorėjau ilgiau trukdyti, todėl šiltai padėkojau už arbatą abiem ir susiruošiau grįžti namo. Pastorius palydėjo mane iki šventoriaus varteliu, o Ernesto akių žvilgsnis, jaučiau, lydėjo kiek tolėliau.

 

- RiRi, RiRi! - Išgirdau tetos balsą vos peržengusi namų slenkstį. - Puikios naujienos - grafas rytoj visą miestelį kviečia į dvaro sodą.

- Kodėl? - nustebau ir įžengiau į virtuvę kur teta jau serviravo pusryčius. - Nejau gi Ansonai nenori gedėti vienumoje? Juk susidarė įspūdis, jog jie visomis išgalėmis vengia viešumo.

- Aš su tavim visiškai sutinku, mieloji.

- Tai koks šio kvietimo tikslas? - nenusileidau. - Juk tu turbūt nujauti kažką, tiesa?

- Sunku ką nuspėti, todėl tik nuėjusios sužinosime, tačiau kartais lašelis viešumo yra būtinas norint įtikinti, jog tolesniam viešumui nėra pagrindo.

Norėjau kažką sakyti, bet teta žaibiškai pakreipė pokalbį nauja linkme:

- Kaip pasivaikščiojimas?

Trumpai atpasakojau įspūdžius bei pokalbį prie arbatos puodelio.

- Išties, mieli tie Farliai. Visai ne tai, ko tikėtumeisi iš šiauriečių. Naujas pastorius -  tikra atgaiva po to bambeklio buvusio iki tol, - tarė ji, matyt, turėdama omeny senąjį pastorių, kurio pavardę jau spėjau užmiršti. 

Negalėjau prieštarauti tetos simpatijoms, nes ir man naujasis pastorius pasirodė šiltas žmogus, puikiai tinkantis dvasininko tarnystei, kai tuo tarpu senasis buvo senas, piktas girtuoklis, kurio aš pati, tiesą sakant, prisibijodavau.

- O tu taip pat galvoji, kad Ana buvusi koketė? - paklausiau.

- Viena vertus reikia pritarti, tačiau juk tokią etiketę galima lengvai priklijuoti prie bet kurios jaunos kilmingos damos - ypač žiūrint pašalinių akimis.

- Taigi, manai, kad rytoj geriausias šansas nutapyti tikrąjį Anos paveikslą?

Teta tvirtai linktelėjo.

- Emiri, nepamiršk rytoj pasikalbėti su grafiene, nes motinos žino geriausiai. Dėl to galime būti tikros. 
Kalis Natris

2022-07-19 23:09:41

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): piemenaitė

Sukurta: 2022-07-21 18:57:03

Mano nuomone, kad keistai neatrodytų Emiri Morgan besaikis smalsumas, reikėtų susieti su Ana giminystės ryšiais arba, kad kas nors iš Emiri giminės buvo garsus seklys.