Devintas skyrius. Pabėgimas

Atėjo gūdi pavasario naktis, stiprus vėjas ėmė lenkti medžių viršūnes, mėnulis iškilo į dangų, kartais slėpdamasis už debesų. Ravena susijaudinusi pažvelgė į laikrodį ant sienos. Jau buvo beveik antra valanda. Po vakarienės praėjo nemažai laiko ir visi jau turėjo būti sumigę, bet lyg tyčia ir Lina, ir Rodžeris ilgai slampinėjo po namus. Ravena svarstė, kas jiems galėjo nutikti, bet galiausiai ir balsai, ir žingsniai nutilo.

„Pagaliau. Dabar manęs niekas nematys“.

Ji nusprendė niekam nepasakoti apie tai, kad žino tiesą, tiesiog išeiti ir susirasti savo mamą pati. Žinojo, kad tai skamba beprotiškai, bet tai jai atrodė geriausia. Buvo sunku nuspręsti, tačiau ji nenorėjo kelti pavojaus nei Linai, nei Agnesei, juk vis dėlto buvo pusiau demonė, Neptūnas sakė, kad jos galios pavojingos.

Begalvodama apie tai, Ravena išsitraukė kuprinę, kurioje buvo sudėti visi reikalingi daiktai, ir pažvelgė pro langą. Reikėjo eiti. Pirmiausia ji išmetė kuprinę, paskui perlipo per palangę ir išsiropštusi iš medžio atsidūrė ant tvirtos žemės. Akimirką žvelgė į namą, bet paskui tyliai uždarė tvoros vartelius ir pradingo tamsioje naktyje. Nors vėjas žnaibė odą, patraukė tiesiu akmenuotu vieškeliu. Dar nebuvo suplanavusi kur eiti, bet privalėjo susirasti vietą pernakvoti.

O gal eiti pas Neptūną ir prašyti jo, kad leistų pabūti Krištolo rūmuose, kol suras savo mamą? Tai atrodė geriausias sprendimas, tik ar jis sutiks su tuo, kad ji nebegali gyventi su netikrais tėvais?

Aplinkui buvo neįtikėtinai ramu, keliu nevažinėjo automobiliai, ir kažkodėl mergaitei darėsi vis sunkiau, kad reikės palikti taip pamėgtą Žvejų kaimelį, juk vis dėlto jame užaugo, negalėjo įsivaizduoti karštų vasaros dienų be paplūdimio, vėsinančio upės vandens, kai galvoje vien linksmybės ir jokių rūpesčių. Tačiau dabar viskas pasikeitė, ji negalės būti paprastas vaikas. Niekada nebuvo, tik to nežinojo.

Apie tai bemąstydama Ravena net nepajuto, kaip pasiekė Krištolo rūmus, o jos pirštai jau spaudė žibantį akmenėlį ant uolos. Tik užsidarius vartams pasijuto saugiau ir nuskubėjo ieškoti draugo. Jį, žinoma, rado bibliotekoje. Išgirdęs atsiveriančias duris, berniukas atsisuko.

– Ravena, ką čia veiki taip vėlai?!

– Išėjau iš namų ir daugiau neketinu ten grįžti, – paaiškino ji ir pavargusi numetė kuprinę ant grindų. – Ar gali mane priimti?

– Žinoma, bet... ar tikrai žinai, ką darai?

– Buvo labai sunku apsispręsti, bet aš privalau juos palikti, – mergaitė palinko prie pat jo, tarsi stengdamasi kažką išskaityti jo akyse. – Aišku, jeigu man pamelavai, dabar būtų geriausia, kad pasakytum tiesą, aš dar galėčiau grįžti.

– Tu manimi nepasitiki, bet vis tiek čia atėjai? – kilstelėjo antakius Neptūnas. – Kai rasime tavo mamą, tu dar padėkosi. Vienintelis rūpestis, kad mes čia nebūsime saugūs.

– Bet tu sakei, kad mano tėvas negali mūsų čia matyti.

– Taip, bet tai nereiškia, kad negali čia patekti pralaužęs mano burtus, juk nesu labai stiprus. Be to, svarbiausia ne tai, Tasdaras tavęs nenuskriaus, jis tik darys viską, kad mums nepavyktų išvaduoti Arelos.

– O iš kur žinai, kad jis man nieko nepadarys?

– Tu jo duktė, jis pats norėjo, kad ateitum į šį pasaulį, negali paprasčiausiai tavęs nužudyti. Patikėk, jis tikrai to nepadarys, bet man jis pakenkti gali.

– Nori pasakyti, kad turėčiau viena ieškoti savo mamos? – nustebo Ravena.

– Gal tai būtų geriausia išeitis, nes Tasdaras bent kurį laiką negalėtų susekti tavęs pagal energiją, bet aš nebijau, nes moku užgniaužti savo energiją, kad jis negalėtų sekti ir manęs. Nesvarbu, kas mūsų laukia, aš tau padėsiu.

– Atrodo, tu nusiteikęs rimtai.

– Žinoma, net neįsivaizduoji, kaip rimtai, – Neptūnas žvilgtelėjo į kuprinę. – Tai lieki ar ne? Vis tiek rytoj turėsime išvykti, bandysime rasti Nebūties pasaulį naudodami tavo veidrodį, kaip aš ir sakiau. Jis labai jautrus, turėtų sureaguoti vos mes priartėsime prie Arelos.

– O ar visi nepaprasti žmonės gali justi kitų energiją? – susidomėjo mergaitė.

– Taip, aš irgi galiu. Deja, tavo mamos pajusti neįmanoma, tikriausiai Tasdaras blokuoja praėjimą į Nebūties pasaulį, bet Zurato veidrodžio tai neveikia, nes jis nėra žmogus, – šyptelėjo jis.

– Gerai, tada sutarta, aš pasilieku, – Ravena įsitaisė šalia jo ant grindų, priešais didelį žemėlapį. – O ką tu čia taip vėlai darai?

– Vis dar tyrinėju tą žemėlapį, kurį rodžiau ryte, prisimeni? Jis labai senas, žodžiai išblukę ir vietovių pavadinimai surašyti lotynų kalba, o tai tik dar sunkiau.

– O kam tau tas žemėlapis?

– Tai kelias pas tavo mamą. Norint ją surasti neužteks vien veidrodžio, turime žinoti bent jau kryptį kur keliauti, nes kitaip užtruksime visą amžinybę, – jis pirštu nuvedė į patį žemėlapio kraštą, iki kurio ėjo raudona linija. – Čia kažko trūksta, bet kelias iš Krištolo rūmų veda į rytus. Greičiausiai tą kelią mums nupiešė Febas, galbūt galėčiau rasti jo tęsinį kitame žemėlapyje, tik reikia peržiūrėti visas knygas.

– Bet jeigu tas Febas pastatė visus požemius ir parodė kelią į Nebūties pasaulį, tai reiškia, kad jis žino, kas vyks ateityje, ar ne?

– Nesuprantu kaip, bet tikriausiai taip, – linktelėjo Neptūnas.

– Dar viena priežastis pas jį apsilankyti.

– Taip, jis turėtų žinoti visus atsakymus į mūsų klausimus, bet jau praėjo pora metų, kai su juo nebendrauju, net nežinau, ar man pavyktų jį rasti, o mes neturime tiek laiko, tad iškart keliausime į rytus ir tikėsimės, kad toliau padės veidrodis.

– Aš irgi labai to tikiuosi, bet jei nori leistis į žygį, prieš tai turi išsimiegoti, – nusišypsojo Ravena.

– Žinau, bet dar turiu susikrauti daiktus, tu gali miegoti, jeigu nori, čia pilna kambarių.

Berniukas pakilo ir jau ruošėsi eiti, bet staiga žengė žingsnį atgal ir sugriebė Ravenai už rankos.

– Palauk, kažkas mus stebi. Lik čia, eisiu apsidairyti.

Mergaitė tik linktelėjo ir pasislėpė už lentynos. Tuo metu su trenksmu išvirto durys ir į vidų įžengė vyriškis. Neptūnas išsigandęs įsitempė kaip styga.

– Kas tu? Ir kaip patekai į mano rūmus?

– Viskas labai paprasta – tik grynas blogis negali patekti pro vartus, – prakalbo nepažįstamasis. – Ta tavo apsauga man nieko nereiškia, galiu nekliudomas pro ją tiesiog praeiti.

– Ko tau čia reikia? – net sušnypštė berniukas.

Vyriškis atidžiai nužvelgė jį nuo galvos iki kojų ir nusijuokė.

– Tasdarui nepatinka, kai jo kelyje painiojasi nereikalingi parazitai. Arba eik su manimi arba čia ir dabar tave nužudysiu.

Ravena vos nesuriko iš siaubo, bet susilaikė. Iš savo slėptuvės ji galėjo aiškiai matyti atėjūną. Ilgi geltoni plaukai, supinti į kasą, raudonas apsiaustas, prie diržo prisegtas kalavijas. Ji netgi įsivaizdavo jį traukiantį tuos ašmenis, artėjantį prie Neptūno, bet vis dar turėjo nuovokos, kad pasirodyti negali, nes jokiu būdu nepadės draugui apsiginti.

– Kodėl turėčiau eiti? – atkirto Neptūnas. – Aš atlikau savo darbą, Tasdaras to ir norėjo, ar ne?

– Taigi. Bet pamiršai vieną dalyką. Pasakęs Ravenai tiesą turėjai visam laikui ją palikti, o ne padėti jai ieškoti Nebūties pasaulio.

– Tikėjaisi, kad jo klausysiu? – šyptelėjo jis. – Mano tėvai pasiuntė mane, kad sergėčiau Raveną, o ne bėgčiau nuo jos vien dėl to, kad man kažkas liepė. Be to, puikiai žinai, kad tai Pranašystės dalis, kurios pakeisti tiesiog neįmanoma.

– O tu tiki likimu? – pasišaipė vyriškis ir staigiai priartėjęs smogė berniukui į pilvą.

Ravena net nespėjo susivokti, kaip jis tai padarė, jo judesiai buvo labai greiti, o Neptūnas dejuodamas jau smuko ant grindų. Mergaitė norėjo jam kaip nors padėti, bet jos kūną sukaustė baimė. Tuo metu nepažįstamasis pažvelgė tiesiai ten, kur ji buvo pasislėpusi. Ji žinojo, kad turi bėgti, bet kojos tarsi įaugo į žemę.

– Štai kur tu, – ramiai prakalbo jis ir eidamas artyn tyrinėjo ją žvilgsniu. – Demono vaikas, ar ne? Nebijok, tavo draugui nieko nedarysiu, bet jis padėjo tau pakankamai. Ateis diena, kai susitiksi su savo tėvu, o tada žinosi, kad geriausia jam paklusti, jeigu nenori nukentėti.

Vyriškis priartėjo ir pagriebęs Raveną už drabužių iškėlė į orą, ji juto, kaip jos kojos atsiplėšė nuo grindų, ir stipriai užsimerkė, nenorėdama matyti jo žvilgsnio.

– Apgailėtina... tu vis dar tokia silpna, negali jo net apginti.

Ir staiga metė ją į sieną. Ravena nespėjo nė aiktelėti ir jai aptemo akyse. Vyriškis apsisuko, nuėjo prie Neptūno ir pakėlęs jį nuo grindų paliko ją vieną. Ji dar bandė atsistoti, bet skaudėjo nugarą, sąmonė iš lėto užgeso.

Atsipeikėjo tik po kelių valandų. Bandydama prisiminti, kas vyko, kurį laiką dar gulėjo ant grindų, paskui sunkiai pakilo ir apsidairė. Kuprinė buvo ten, kur ją paliko, bet nebebuvo Neptūno. Jis pagrobtas. Ravena suprato, ką turi daryti – bėgti. Neptūnas sakė tiesą, čia visiškai nesaugu, net jei kol kas niekas negali justi jos energijos, tai akivaizdžiausia vieta, kurioje ji gali būti. Tačiau jis pavėlavo, dabar turės bėgti tik ji...

Stengdamasi sulaikyti ašaras, mergaitė pakėlė nuo grindų žemėlapį ir užsidėjusi kuprinę ant pečių nubėgo laiptais. Žinojo, kad draugo neišgelbės, buvo per silpna, kaip ir sakė užpuolikas, be to, net nežinojo, kur jo ieškoti. Viskas, ką dabar galėjo padaryti, tai surasti savo mamą, o galbūt vėliau padės ir draugui.

Danguje švietė ryškus mėnulis. Jo šviesa krito ant milžiniškos laukymės, per kurią nubėgo Ravena. Sidabrinės žvaigždės mirgėjo gilioje naktyje, oras buvo gerokai sužvarbęs ir naktį viskas atrodė kur kas baisiau, tad mergaitė skuodė kiek įkabindama greičiau, tuo pačiu gniauždama savyje pyktį ir nusivylimą, kad liko visiškai viena. Jau buvo sugalvojusi, kur praleis likusią nakties dalį. Prie paplūdimio, kur jos su Agnese praleisdavo karštas vasaros dienas, stovėjo namelis medyje. Jame dažnai žaisdavo vaikai, bet einant laikui jis apgriuvo ir buvo pamirštas.

Ravena po valandėlės pagaliau jį pasiekė. Į medį buvo atremtos pusiau sulūžusios kopėtėlės, bet užlipusi į viršų ir atvožusi įėjimą ji įsiropštė vidun. Nors atrodė visiškai nejauku, neturėdama kito pasirinkimo ji ėmė kraustyti iš kuprinės daiktus, o netrukus namelį užliejo blausi žvakės šviesa. Tai mergaitę truputį nuramino, tad ėmė tvarkytis savo būstą ir prie lango su apiplyšusia užuolaidėle pasitiesė miegmaišį. Paskui įlindusi į jį užsidengė ausis ir stipriai priglaudė prie savęs Zurato veidrodį, bet kad ir kaip stengėsi, negalėjo sudėti bluosto, per daug visko įvyko vienu metu. Ji stengėsi apie nieką negalvoti, įsivaizdavo esanti savo kambaryje, bet giliai žinojo, kad tik bando apgauti save, kad po kelių valandų turės leistis į sunkų žygį.