žiema ne sniegas
o tik šaltas jausmas
kad visa kas praeina
vėlei grįžta

aukšti kalnai ir žemumos
užsimeta balčiausią maršką
paslysta žingsnis žodis
sapno vingis supančioja
sukausto ir pranyksta

jeigu mokėsi įtikėti
trapiais tilteliais
formom įstabiom
likimo kreivėm –

sidabruotos mintys
išgliaudys patirtį
priversdamos dalintis
žodžiu kaip duona –
metūge dangaus