Žinai ką?

Santrauka:
2017-08-21 ~03:40
Vilnius, Senamiestis, pro bokšto langą
Nakties tyloj mintys skrieja dvilypiai.
Vienos drasko man vidų, kitos – ramina.
Lyg seniai jūros netyrusios burės –
Išsiskleidžia vėjo naktiniam kvietimui.
Tik storos grandinės vos laivą prilaiko,
Gergždamos drasko jo bortą ir krantą.
-
Keista. Seniai eiliavau. Ant aukuro kalno ugnis deginau.
Pelenai ir purvas iš tų eilių man kely pasiliko...
Suprask, žinau, jog tikrą gyvenimą tau atkapstau.
Norom, ar netyčia... Iš seno piliakalnio dūmai tau smilksta.
Ir vėl aš terioju, dalintis ar ne. Savo senojo kalno paslaptim ir valdžia.
-
Esu tikras jog daug kaukių slepi. O tikrojo vaizdo man duot neskubi.
Žaidimas – ar tikra? Suprast negali...
Mano žiburį apdengusios miglos neblėsta – nors einu ir artyn ir artyn.
Jei ne Meilė link kalno, tai kalnas link jos.
Slinksis ir aižios diena iš dienos.
-
Iš tavo šaltumo kartais suprast negaliu – ar svetimas, engiamas būti galiu.
Kodėl man pasaulis, prilietęs tave, per stiklo vitriną pavirsta eile?
Aš noriu būt tikras jog tavim pasikliaut ir patikėt įmanu.
Nes tylą nakty gali laužyt tik Tu!
Snow

2021-05-07 22:51:31

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2021-05-14 11:12:39

Esu tikras jog daug kaukių slepi. 

Esant poreikiui dėvėti kaukes, pripratina ir daug jų turėti.