Nesinori nei verkti nei juoktis,
Tiktai skęst begalinėj tyloj,
Nieks netrikdo ir niekas nedrumsčia
Ir jautiesi  tarytum maldoj.
 
Kūnas lengvas, lyg rudenio lapas,
Kuris plaukia paviršium vandens,
Ir sugrįžta jėgos išsekę
Iš spalvingo aruodo rudens.
 
Ir nėra nei aukų nei teisėjų,
Koksai laisvas jautiesi tyloj,
Ir laimingas, atsitokėjęs
Vėl grįžti maratono trason.
 
Ir neaišku kas kuo pralenksim,
Gal parkritę neteksim jėgų,
Vėl tyloj už kitus pasimelsim,
O  už mus jau bus per vėlu.