Negėriau pienių vyno ir, matyt, negersiu,
Tiktai gėrėsiuos mariomis gelsvų žiedų,
Kurie pažvelgt į tolumą praeivį verčia
Nušvitusiu iš nuostabos žvilgsniu.
 
Rodos, tai saulė rytmety išliejo
Auksinį lietų, slėptą spinduliuos,
Norėdama pradžiuginti kiekvieną,
Padrąsinti pavasario darbuos.
 
Tegul sakys, kad tai tik žolės...
Ir dar piktos.
Jos kaimo žmogui — ne draugai.
Prastos bus pievos pienėms likus,
Nors žydi taip dabar gražiai.
 
Tiktai pavasaris be pienių pilkas,
Lyg trūktų saulės šilumos.
Ne, ne nuo vyno jų apgirtęs,
Šypsaisi tėviškės laukuos.