Tvanku.
Perkūnija.
Liūtis it plepė pliauška.
Prigėręs takas srauto neapžioja.
Sezonų virsmo slenkstis lyg neaukštas –
Nevargsta mintys, juslės, nuospauduotos kojos.
Migloja žemumos.
Svirpimas aksominis.
Koks įkyrumas pasalūno uodo – 
Jis gailiai inzgia, kraujo nepažinęs.
Dedies gudrus, abiems kai ieškai nuodo..
Lašų lopšinė.
Jau griaustinis tyli –
Net jo dėtuvėj parakas sudrėko.
Sezonų slenkstis – kopt ne šimtą mylių.
Ramiai šnarpšti. Nebegalvoji nieko.
Tam bus rytojus,
Kliokesio nuplautas,
Ir mintys naujos kalsis iš po žilės.
Tegul tik slenkstis būna ne per aukštas,
Tegul tik uodui apetitas kyla.