Šešėliuose slėpėmės ilgai,
Ieškojom nukritusių žvaigždžių;
Praeiviai klausė, kas mes,
O mudu sustingę tylėjome.
 
Niekam nerūpi pilkos statulos,
Jų skausmas dėl neliečiamos meilės.
Balandžiai burkavo parko kaštone,
O mudu tetroškom viens kitą pasiekt.
 
Akmeninėj širdy ruseno liepsna,
Šaltam veide – liūdesio šypsena;
Smuikininko strykas užgavo stygą
Ir marmurinės chimeros pravirko.
 
Kas tylesnis už arlekiną
Lietingame rudenio parke?
Kas liūdnesnis už smuiką,
Graudžiai raudantį rytais?
 
Šešėliuose slėpėmės ilgai,
Ieškojom būdų pasiekti viens kitą.
Praeiviai klausė, kas mes,
O mudu sustingę tylėjom.
 
Niekam nerūpi užmirštos sielos,
Jų meilės graudi paslaptinga istorija;
Lietaus lašai riedėjo jų veidais
Ir slėpė mylinčius žvilgsnius.
 
Marmuro kūnas troško priglust
Prie draugo šaltos akmeninės širdies.
Kas mes? Kas jie? Kas liepsną įkūrė?
Amžinybę stovėsim priešais viens kitą.
 
Parko kaštone balandžiai burkavo;
Smuikininko strykas švelniai lietė stygą;
Verkė ant suolo arlekinas užmirštas,
O mudu sustingę amžinybę tylėsim...