Prisimenu nemažai dienų iš tolimos praeities, ir vėlesnių. Dienos kai kurios, ir jų valandėlės, įstringa atmintin kaip dedamas akmuo į gatvės grindinį ir lieka jame dienai ir nakčiai. Atrodo ir akmuo turėtų ką iš savo praeities prisiminti, o aš – juo labiau. Tos praeities dienos nušvinta dabarties artumoje kaip šiandieninės, ir būna arba mielos, arba atgrasios. Dar ir kitokios. Antai menu ne tik dienas, bet ir vakarus. Iš tos vasaros, kai Lietuvoje viešėjo ir koncertavo dainininkė Monserat Kabaljė su savo dukra Monserat Marti. Tie vakarai man būdavo ne jų koncerte, bet savo kambarėlyje ant grindų. Ir ne tiek jau daug metų praėjo nuo to laiko, tik penkiolika. Bet ir per tiek metų būčiau užmiršęs to laiko žodžius „Ką tu padarei!!!?“, jeigu jie nebūtų susiję su KGB, ir su manęs kankinimais.
Reikalas tas, kad jau tada seniai juntu, jog KGB mane kankina per atstumą. Labiausiai tai pajuntu atsigulęs, nežiūrint ar dieną atsigulu, ar vakare visai nakčiai. Gal paklaustumėt, iš kur aš žinau, kad kankina būtent jie, KGB. Žinau iš visko. O labiausiai iš to, kad daugiau niekam aš nesu neskolingas. Ir iš aiškaus supratimo, kad tokiu nusikaltimu neužsiimtų daugiau niekas. Net ir tokių galimybių daugiau niekas neturėtų. Be to, jie yra man prisipažinę kad jie KGB. Jie ir žodžius laido į mane, jais šitatai ir pasakė.
O kur jie yra, kur įsikūrę, iš kur atsklinda jų kalbėjimas, kai nei šalia manęs, nei aplink mane nieko gyvo nėra? Mikrofonų taipogi. Žodžiai, man svaidomi, pasigirsta tada, kai būnu savo namuose. Vadinasi – gaujelė lindi kažkur kaimynystėje. Labiausiai panašu, kad bute viršutiniame, kuris iškart virš manojo buto. Beveik visiškai aišku, ne tai kad „labai panašu“. Iš daugelio ženklų ir požymių aišku. Būtent iš to buto daužo dunksi man į lubas – tuomi prisipažįsta. Daužo dunksi tokiu stiliumi, kuris rodo, kad tai yra manęs baudimas ir neteko niekad tuo suabejoti. O baudžia – ir daug kur kitur – KGB. Dažniausiai tvoja į lubas virtuvėje, arba tame kambaryje, kuriame miegu. Kartais gręžia virš galvos. Irgi ne motyvuotai, o priklausomai nuo to, kur aš bute esu. Bet baudžia ir daug sunkesniu baudimu, negu dunksėjimai. Baudžia ūžesiu galvoje, spengimu, aštriu skausmu į smilkinį, ir kai kuriais kitokiais kankinimais, kurie arba neapibūdinami, arba apibūdinti jų nepradėsiu. Tai daro man gulint lovoje. Aš visaip laužau galvą ir dienom ir naktim, kaip man to išvengti, kaip KGB aparatūra veikia, kad man galvoje spengia. Norint aplink galvą sukelti, į ją ištransliuoti triukšmą ir ūžesį, reikia kad prie jos būtų koks nors priimtuvas, kuo pati galva būti negali. Nieko įtartino, jokio imtuvėlio, nėra nei arti manęs, nei kambaryje išvis. Nebent tik metaliniais daiktais gaujelė naudojasi. Antai, lovoje yra ir metalo – spyruoklės lovos galvugalyje ir antrame lovos gale. Spyruoklės tam, kad lovą būtų galima lengviau atkelti ir susikišti po ja patalus. Tik metaliniai daiktai atspindi siunčiamas bangas, tai gal šitaip spengimą jie ir išgauna. Žinoma, apsieisiu ir be palengvinimo, ir spyruokles nukabinu iš lovos, išnešu jas priemenėn, kur laikau visokius kraustulius ir visą pašalinį metalą, neskaitant tokio kaip šaukštai, puodai ir panašiai, kurie virtuvėje. Bet spyruoklių išėmimas negelbėjo.
Apie jokį koncertėlį neturėčiau ko papasakoti. Tik apie tokį, kuris nė pabaigos neturėtų, nes tęsiasi iki šiolei. Taigi Monserat Kabaljė dainuoja Lietuvoje, žmonės klausosi jos kolaritūrinio soprano, o aš kenčiu niekam nežinomas kančias. Visa diena tokia, kokios nenorėčiau, o apie ateinantį vakarą bijau ir pagalvoti. Žinau, kad lovon atsigulus, vėl įjungs spengimą galvoje. Ir ūžesį kartu sudėjus. Nes tasai triukšmas, kurį į galvą transliuoja, yra kakofonija su kančios arba skausmo priedais. Bet neišvengiamai ateina vakaras, ir aš neišvengiamai turiu gultis. Nebus juk taip, kad nei dienom nei naktim neičiau miegoti. Dienos ir nakties gyvenimo ritmo pažeisti netgi neketinu, nes dar labiau sukomplikuočiau savo egzistavimą. Argi be miego kas nors ištvertų! Ir kokia gi ta sekanti diena, jeigu naktį nemiegojai. Dar sunkesnė, negu iš vakaro buvusi. Bet norint išsimiegoti, būtinai reikia užmigti. Deja, KGB užmigti ir miegoti man trukdo. Neišjungia spengimo, triukšmauja net ir už lango. O kai pagaliau užmiegu, tai nubudina pusiaunaktyje, arba ryte nė gaidžiams nepragydus. Vos nubudinę, vėl įjungia spengimą. O lauke įjungia mašinų sirenas – jų signalizacijos viaukčiojimą, kurį tada turėdavo vos ne kiekviena mašina, paliekama nakčiai prie namo, kuriame gyvenu (arba toliau, bet man girdimai). Oi kiek aš nuo to signalizacijos viaukčiojimo prisikentėjau, neduok Dieve! Neduok Dieve, kiek daug nervų jie man išėdė, įjunginėdami tą signalizaciją sulig mano nubudimu ir sulig pasikeitimais mano minčių bei judėjimo! Nelinkiu niekam tokio psichologinio teroro. Bet kur kas sunkiau, nepalyginamai sunkiau, kentėti kankinimus kankinančiaja savijauta, kurios jie man negaili jau maždaug dvidešimt metų.
Šitą vakarą gultis nutariau gudriai. Ant grindų. Kodėl guliesi ant grindų, turėdamas minkštą lovą su vaizdu į mėnulį, paklaustumėt. Ogi viliuosi šitaip pabėgti nuo poveikio bangomis, kuriomis mane vaišina iš viršutinio buto. Kaipgi kitaip, jeigu ne iš ten. Ko gero yra šitaip. Viršutiniame bute yra siųstuvas, kuriuo bangas leidžia, o apatiniame bute, kuris po manimi, yra priimtuvas. O tarp jų abiejų guliu aš savo lovoje. Jei pasitrauksiu iš šios vertikalios zonos, gal naktį miegosiu be ūžesių ir spengimo. O jeigu yra ne šitaip, tai vis tiek būsiu toliau nuo viršutinio buto gulėdamas ant grindų, o ne lovoje. Spyruokles nors išėmiau, bet lovoje vis tiek liko metalo – metaliniai lankstai galvugalyje ir kitame lovos gale. Gal pasinaudoja jais.
Pasikloju ant grindų savo kambarėlyje. Iš spintos antresolių išsitraukiu užmirštą vatinį čiužinuką, likusį iš laikų, kai auginome mažus vaikus. Tada šis čiužinėlis gulėdavo vaikiškoje lovelėje, o dabar guls po mano, po kankinio šonais. Čiužinėlis trumpas, tačiau jo užtenka, kad išsitektų liemuo, o kojos gali ir ne minkštai, ant linoleumo išsitiesti. Grindys švarios, patiesiu čiūžinį, ant jo – baltą paklodę. Ji tokia plati, kad pasklinda beveik ant visų kambarėlio grindų ir jos tapo baltos. Atsiguliau. Guliu, klausą įtempęs, laukiu, gal nepasigirs spengimo, kai guliu jau ne lovoje. Bet kur tau! Argi KGB organus apgausi, argi išsisuksi nuo jų letenos. Praėjus penkiolikai minučių, pasigirsta toks pat ūžesys, koks ir kas vakarą lovoje. Pasiekė ir ant grindų gulintį. Ką man daryti!
Ogi imsiu ir pasileisiu radiją. Kurį turiu dar iš sovietų laikų, radiją „Okean“, kainavusį daugiau negu per mėnesį uždirbdavau – 127 rublius. Radijas gros, ir ūžesio negirdėsiu! Reikia išbandyti, ir vos kilus šiai minčiai, strykteliu iš „lovos“ nuo grindų ir pasidedu radiją prie pagalvės. Atsinešiau laidą ilgintuvą ir įsijungiu antrąją programą. Koncertuoja reta viešnia – Monserat su dukra. Balseliai skamba kaip upelis čiurlena. Bet dėmesį atitraukia nedingęs ūžesys galvoje. Kai pasileidau muziką, sustiprino ir ūžimą. Taip.
Bet ne viskas prarasta. Gudrauti dar nebaigiu. Persikelsiu su visa manta miegoti kitame kambaryje, taip pat ant grindų. Tada iš viršaus bus daug sunkiau jiems mane pjauti. Teks ir jiems persikraustyti į kitą kambarį, kuris virš manęs, jeigu statmenai jų aparatas veikia. Pabandysiu. Čiumpu visus savo patalus ir atsiguliu svetainėje. Vėl pasileidau muziką, bet ir vėl, ir čia – toks pat spengimas. Tik kol krausčiausi ir klojau patalus jo nebebuvo girdėti. Bet vos čia atsiguliau – girdžiu man sako, išgąstingu ir perspėjančiu balsu: „Ką tu padarei!!!?“. Pasakė jauna mergina iš nematomos savo buveinės. Matyt, kažkiek pataikiau persikraustydamas į kitą kambarį, jei šitaip klustelėjo. Tai kartu gal ir klausimas, ką aš iš viso KGB organams padariau, jeigu mane šitaip seka ir persekioja.
Bet laimės ir iš to negavau. Ūžesys tebesklando apie galvą ir užmigti šansų kol kas nematau. Tik staiga šias mintis net sutvirtino. „Neužmigsi, budi“, – man pasakė tas pat „budėtojos“ balsas.
Budėjau dar maždaug pusantros valandos ir užmigdė. Drįstu dar pridurti, kad migdo bangomis. Arba nemigdo. Ryte dar pasakė „Nubudai“, nes iš vakaro nemažai juos iškeikiau, vadindamas KGB srutomis. Jie, pasirodo, mane kankina net per žemės palydovą, o jų buveinės ikšiolei neaptinku.
Nežinau, kodėl aš taip įsiminiau tuos žodžius „Ką tu padarei!!!?“.
 
Vilniuje, 2013 m.