Kaip gaila man senų dienų, kurios praėjo,
Kai plaukus puošė nuostabi kasa.
Kada linksma, be rūpesčių bėgiojau aš su vėju,
Kai išbraidyta buvo basomis rasa.

Kaip gera buvo pievoj pagulėti
Ir smelkė nosį kvapas nupjautos žolės.
Kaip mėgdavau kasdien į debesis žiūrėti,
Ar jausti aromatą vos pražydusios žolės.

Kiek pienių išpūsta, ramunių išskaičiuota
Ir šitas kvailas klausimas – mylės ar ne?
O kiek sapnų, svajonių išsvajotą,
Kad, rodos, visa tai mačiau kine.

Už iškeptą močiutės krosnyj „bandą“
Už tuos senus gerus laikus,
Širdis išpasakot žodžių neranda
Ir jausmas toks romantiškai gaivus.

Šalia namų išmindžioti miškeliai,
Kur kažkada man žaisti taip patiko.
Ir ,žinoma, mano mieli seneliai,
Kurie anapilin išėjo, jų neliko.

Bet skrieja metai, tartum Paukštė mėlynoji,
Jau neskaitai ramunių, neturi kasų.
Visur leki, skubi, visad vėluoji,
Nelieka laiko jau išbrist rasų...........