Lapkritys.Un ūžālā sānā gumbuotų šakų keli lapai palīkį, parūdį, nuvarginti vėjų, rugpjūčiā kaitrų, driaba  likimų savų laukdami. Rudeniai vėjai smelkias, ūžauna šakas, jose girdis jūjų kūždama malda:      
– Matula šakiala, dā mum prilaikyk, laisk mumi nukrįst un šaknų ūžālė`liā, kur mūsų brālāliai jau guli saniai, laisk saugat‘ par žiemų jį nā šalčių piktų, ā pavasariui stojus, suvarpyti sliekų, kartu virstum žemi. Par šaknis jo su gaiviąja sula pakilti vėl norim ligi tavys, lig tavų pumpurų. Norim vai norim vėlei išsprogti, vėlei saulę matyti, mėnulį, žvaigždes, lakštutias girdėti giesmes...
Kas žinā, kas žinā, ar vėjai likimā priims jų maldas, gal vienas kitas ir išgirstas bus, ā kai kas kažinkur,  toli dilgėlynuos pražus.
... Ir mānās gōdās nedaug skīrias nā lapēliā maldos. Et, nuostabi ekskursija bũvā gimton šalālān Lētuvon...