Buvau aš laikas – tavo valanda,
nužengus žemėn iš aukštų žvaigždynų,
bet nebegrįš minutės niekada,
it marios burę vėtroj nuskandinę.

Nebeturi tikėjimo, deja,
mintis tava klajos dykynėj,
manęs neliesk – aš tavo visata,
aš tavo ašara stiklinė.

Buvau kadais, bet nebesu –
Visatos laikrodžiai sulūžę,
dėl saulės nurėžtų kasų

perpetuum mobile skandins jūružė,
sakai – aš kapą gilų tau kasu,
ir smagračiai būties nutils suūžę.