Žydraakė Ana, žydromis kurpaitėmis ir melsva suknia... Kaštoniniai plaukai, pasiklydę tarp prisirpusių raudonų vyšnių... Ir rimtai sudėtos lūpos baltame veide po paskutinės uogų vakarienės:
— Rytoi čia manęs ir vėl nebebus... Kaip pienės: pražysta, nubąla ir vėjas išbarsto dalimis po pasaulį...
— Tuomet susitiksime kitąmet, kai jomis ir vėl pasaulis ims šypsotis...
Rudaakis Haris, susivėlusiais tamsiais plaukais ir nudriskusiomis trumpikėmis, viltingai žiūrintis į žydrą dangų ir mintimis piešiantis artėjantį Anos išvykimą į ten, kur šviesos neužgęsta:
— Dar sugrįši į namus...

Gal kažkas bus pakitę,
Gal kažko jau nebebus...
Bet vyšnios liks kaip likusios,
Parimusios
Į mano laukiančius pečius...

žemė ir dangus toli vienas nuo kito, bet susiliejantys į vieną horizontą...