Jausmai drumsti kaip gruodžio vandenys,
Nerandantys ramybės –
Jie juk seniai
Turėjo snausti po ledu.
Pernykštės žolės
Dengia mūsų bendrą brydę.
Ar būta vasaros?
Abudu čežame, abu be pumpurų...
Išliek mane.
Gal tau širdies daugiau neslėgsiu,
Ledų briauna
Nepjausiu it peiliu.
O mūsų svajos (kaip išbrinkęs sliekas)
Nereikš pretenzijų ir norų didelių.
Leisk man išsirgt tave
Per Advento savaitę.
Sugrįš malda į snaudžiančias mintis.
Skaičiuojant nuoskaudas
Lai pamestas bus skaičius,
Lai nebyliai geismai
Lakštingalom pragys.
Šiam pilkume
Net nežinau, ko noriu,
Tačiau pavasaris juk būna po žiemos?
Užslinko debesys –
Pritvinkę, sunkiasvoriai.
Pasigailės?
Gal drobule užklos?
Nebesigretinu.
Neišsiduodu, kad dar trauki.
Iš po nakties sustojo vandenai.
Dar vakar dovanos,
Dabar – skausmingos aukos.
Ar bus pavasaris?
Čeži ir nežinai....
Tave regėdama
Matau, kaip aš pati riedu nuo kalno,
Kaip vystu, glamžausi,
Dėl smulkmenų širstu.
Ne iš aistros
Dabar mes bendrą buitį velkam.
Vienišių šventės –
Pernelyg graudu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2014-12-20 23:45:25
Palietė. Skausmas liko ilgam
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-12-20 22:40:29
Vienišių šventės... Kaip artima.
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2014-12-20 07:51:15
Paskutinėse eilutėse visas bendro gyvenimo, kai neberiša jausmai, tragizmas:
"Ne iš aistros/ Dabar mes bendrą buitį velkam./ Vienišių šventės – /Pernelyg graudu."