Stebi gyvą, negyvą pasaulį –
kaitą po dangaus skliautu,
deja, tirpstantis laikas
nepavaldus saulei:
laikas – praeitis pamiršta –
atgal į ją nebegrįžti...

Pasaulyje gyvybė
gimsta ir gęsta kaip saulė
ryto žaroj, vakaro tamsoj –
nebūtyj mintys skęsta ar
gyvenimo sujauktam laike...

Atrast ar suprast – negali...

Tad leisk ilsėtis sielai ramiai,
bet tava lemtis kartoja žodžius –
nesutik, o tu priimti nenori ir
nutolt nuo atviro pasaulio
taip pat nepasiruošus esi...

Kovoji su savimi, su laiku –
žinai – prasmė dar nepaliko tavęs,
surink, nors likučius menkus...
tikėk ir neatsigręžk ten, kur buvai...