Santrauka:
Patobulinau... :)
Ar nematei pražydusio akmens?
O gal jautei granito aromatą?
Kurie jį regi – amžinai gyvens.
Tie – praregėjo ir per naktį mato.
Žalia šviesa ištirpo visiškai,
Visai išseko laikrodžiuose laikas.
Giliai prasmego – smilkstantys skliautai,
O erdvėje tik dulsvos dulkės laikos.
Čia praeities nėra – tik dabartis –
Tiktai chaosas įsiviešpatavęs.
Tik – pelenais pavirtusi ugnis,
Vanduo – akmens pavidalą įgavęs.
Iš jo pulsuojanti rausva šviesa,
Toli pasklidus ratilais visatoj.
Tai ji – ta būsimoji planeta.
Net neregiai ją prieblandoje mato.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2014-08-01 10:07:39
Vanduo – akmens pavidalą įgavęs > stiprus vaizdinys sunkiai būsenai. O visas eilėraštis – stiprus žinojimas, kaip būna... kartas nuo karto pasikartojanti jausena, kurios neišgyvenus, gal ir neįgautum stiprybės, to matymo...
Nuosekliai metaforos liejasi, per tarsi matomą pajauti.
Visada gerai rašote.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-07-25 11:34:11
Tokia didybe sužydo, iš gelmių... iš neriagiamo tik jaučiamo...
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2014-07-25 11:25:15
Mačiau žydintį akmenį...vandenyje.
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2014-07-25 09:05:36
Trečioji strofa man pasirodė kaip kulminacija – didinga, paslaptinga, įdomi. Savitas darbas.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-07-25 00:01:15
Geras ėjimas – pražydęs akmuo. :) Dažniau tokių...