Lietuvą, lyg purpurine mantija pečius apgobęs,
Padovanojęs, tarsi perlą Lenkijos karūną,
Sukniubo jis prie mylimosios guolio,
Beginklis prieš likimą
--------------------------

Kiekviena moteris prasčiokė ar monarchė
Svajoja būti mylima,
Žino Barbora, kad Augustui
Mielesnė ir brangesnė už visą žemės auksą.

Todėl ir šypsosi, nors širdį spaudžia,
Su kiekviena diena jai atsikelt sunkiau,
Senokai negandą ji jaučia
Tik nori mylimajam būt graži, linksma

Todėl ir juokiasi, nors liūdna
Puotauja, jodinėja ir medžioja,
Dabinasi jo dovanotais rūbais
Ir nuostabiausio grožio perlais

Laiminga ji šalia Augusto,
Kai jis išvyksta, jai baisu
Barbora pyksta, purkštauja,
Vienatvės ieško savo kambary

Svajonės pildos su kaupu,
Pasidabinus galvą diadema
Pakylą į balkoną virš minios,
Šalia Žygimanto, nes ji jau Karalienė

Tik tas likimas toks klastingas,
Padovanojęs grožį, meilę ir karūną
Negailestingai išsišiepęs, ima ir nusisuka,
Palikęs skausmą, tuštumą ir kančią

Karalius jau kelintą naktį
Nuo mylimosios nesitraukia,
Kai ji pavargusi akis atmerkia,
Jose tiek šilumos ir meilės, tiek troškimo išgyventi

Tačiau ji žino, nepakils jau
Iš guolio mirtimi alsuojančio,
Todėl maldauja savo vyro,
Norėtų grįžt į Vilnių, nors ir mirusi

Augustas tarsi riteris kovoja,
Geriausi daktarai, žiniuonės, vaistai,
Tačiau mirtis šitoj kovoj stipresnė
Jo mylimoji, tarsi saulė gęsta

Nėra pasauly tokio žodžio,
Kurs nuramint galėtų sielos skausmą,
Tad Lenkijos karalius gedule paskendęs,
Jau paskutinį mylimosios prašymą išpildo

Tarp svetimų ji Karalienė,
Namuose mylima dukra
Giliausiam liūdesy ją pasitinka Vilnius
Lietuvoje ji, net ir mirus laukiama

Dvi gulbės, du didingi paukščiai
Neries paviršium irias išdidžiai,
Dvi sielos liks kartu per amžius,
Juk meilė visagalė, jai nusilenkia net mirtis.