Rytas prasidėjo keistai. Nubudau pirmas. Tai buvo keista, mat paprastai mane pažadindavo žmona, prieš tai paruošusi sočius pusryčius. Tuomet aš su vaikais, kaip laukiniai, dardėdavome laiptais į virtuvę prisikimšti skrandžius prieš eilinę darbo dieną.
Taigi, atsibudau ir pastebėjau savo gyvenimo palydovę vis dar miegančią. Iš karto pamėginau atsiminti, kada paskutinį kartą buvau atsibudęs anksčiau už ją. Ko gero, tik vieną sykį − pirmąjį rytą po mūsų vedybų dienos. Tai nutiko, jei neklystu, prieš keturiolika metų. Man sunkiai sekasi įsiminti skaičius, tad veikiausiai klystu. Na, bet juk ne čia esmė.
Kad ir kaip ten būtų, pakilau iš lovos supratęs, jog pusryčius teks ruošti man. Metas nustebinti savo mylimą šeimą neįvertintus mano kulinarinius sugebėjimus!
Taigi, su tokiu užsidegimu pradėjau tepti sumuštinius, tokius kokius tepdavau studentavimo laikais. Po to užplikiau vandenį arbatai sau ir vaikams, o žmonai atiteks kavos puodelis, mat ji jau kažkiek ten metų nebegeria arbatos. Nežinau kodėl − ji man niekad nepasakė, o aš ir neklausiau. Turbūt yra begalė priežasčių nustoti gerti arbatą ir tai neturi būti keista.
Kai mano beviltiški kulinarijos sugebėjimai (kaip pats įsitikinau, jie buvo prasti) baigė savo darbą ir kuklūs pusryčiai laukė ant stalo, nuėjau žadinti šeimynos.
Nusprendžiau pradėti nuo vaikų. Tiek Aurelija, tiek Arminas buvo nuoširdžiai nustebinti, jog juos žadinu aš, o ne mama.
− Mama šįryt nusprendė kiek ilgiau pamiegoti, − paaškinau jiems, pats bandydamas suvokti tokį savo žmonos sprendimą.
Vaikams nubėgus į virtuvę, nužygiavau į miegamąjį. Švelniai paplekšnojau žmonai per petį ir ši pramerkė akis.
− Pramiegojau? − paklausė ji tyliai, dar mieguistu balsu.
− Tik šiek tiek, − raminau ją. − vaikai apačioje.
− O, Dieve, pusryčiai! − sušuko ji ir stryktelėjo, bet greitai vėl prisėdo ir ranka užsiėmė už galvos.
− Skauda, − paskelbė ji.
− Galvą? − paklausiau, nors buvo akivaizdu, jog ne pėdas.
Kodėl kaip pavyzdį pasirinkau pėdas? Na, turbūt, todėl, jog šiąnakt jas sapnavau. Pėdas. Man tai nebuvo keista, mat dažnai sapnuoju atskiras kūno dalis. Bet pėdas sapnavau pirmą kartą.
− Taip, galvą, − atsakė man Rasa ir pamėgino stotis.
Aš ją sulaikiau nuo tokio mėginimo sugriebęs jos pečius.
− Tu pagulėk, − pasakiau aš jai, − einu, atnešiu aspirino. O dėl vaikų nesirūpink, aš jau paruošiau pusryčius.
− Tu paruošei pusryčius? − paklausė ji tokiu tonu, lyg būčiau pranešęs, kad turiu tris pėdas.
− Ne, aš turiu tik dvi, − skubiai patikinau ją ir susigriebiau, mano žmona pažiūrėjo į mane taip, lyg būčiau pasakęs kažkokią nesamonę.
− Tu pagulėk, − pakartojau vėl ir skubiai nužingsniavau link virtuvės ieškoti aspirino.
Atsidūręs virtuvėje pamačiau, kaip du geriausi mano gyvenimo laimėjimai valgo mano kuklius pusryčius, o aš kaip koks Indiana Džounsas kibau ieškoti gydomojo aspirino savo mielajai. Kadangi nė neįtariau, kur pas mus laikomi vaistai, ėmiau atidarinėti visas spinteles virtuvėje, mėgindamas surasti tą paslaptingąją aspirino tabletę.
− Ko ieškai, tėte? − paklausė mieloji Aurelija.
− Taip, ko ieškai, tėte? − antrino ir Arminas.
Mažylis Arminas turėjo keistą įprotį atkartoti kitų užduodamus klausimus ir net kai kurias frazes. Tai mane nervindavo. Šiek tiek.
− Aspirino, − atsakiau aš linksmajam savo duetui.
− Tau skauda galvą, tėte? − paklausė Aurelija, audringai kramtydama mano pagamintus sumuštinius.
− Neskauda, − pasakiau aš.
− Tau skauda galvą, tėte? − pakartojo klausimą Arminas.
− Ne, man neskauda galvos, Arminai, − tariau ir kartojau mintyse „Baik mane nervinti, mažiau“.
− Kodėl? − paklausė jis vėl.
„Daraisi originalesnis“, − pagalvojau aš, o tuo tarpu pro virtuvės duris įžengė mano mieloji žmona.
− Ko ieškai, Tomai? − paklausė ji žiūrėdama, kaip knisuosi jos sutvarkytose spintelėse.
− Aspirino, − pasakiau.
− Tėtei skauda galvą, − pranešė Arminas, tarytum pasakęs kažkokią linksmą žinią.
− Neskauda, − mėginau ginčytis.
− Jei tėtė mažiau laiko praleistų tamsiame savo kambarėlyje vartydamas tuos žurnalus su nuogomis moterimis, gal jam ir neskaudėtų galvos, − garsiai samprotavo Aurelija.
− Kokiomis moterimis? − sutriko Rasa, kažkokiu keistu žvilgsniu mane perverdama.
− Aurelija, valgyk savo pusryčius, − garsiai sušukau jausdamas didėjantį nerimą.
− Kokiomis moterimis? − neatstojo žmona.
− Brangioji, valgyk ir tu, − pasakiau jai ignoruodamas jos klausimus.
− Mūsų laukia įdomus pokalbis, − paskelbė ji ir atsisėdusi puolė valgyti mano paruoštus sumuštinius.
− Paskubėkit, − pasakiau aš, − dar turiu jus nuvežti. Nenoriu, kad pavėluotumėt.
− Šiandien šeštadienis, tėte, − pasakė Aurelija.
− Šiandien šeštadienis, tėte, − pakartojo ir Arminas.
− Tomai, tu supainiojai dienas, − susiprato ir Rasa.
Tada ir supratau, kodėl šį rytą manęs nepažadino žmona ir neparuošė mums pusryčių. Bet aš gudrus, greit sumąsčiau, kaip nelikti kvailiu savo šeimos akivaizdoje.
− Žinau, − pasakiau jiems, − bet šiandien vežuosi jus į zoologijos sodą.
− Valio!!! − sušuko vaikai ir nuskubėjo ruoštis.
− Tu supainiojai dienas, ar ne? − paklause manęs žmona, kai likome vieni virtuvėje.
Jos niekaip nepavykdavo apmulkinti. Kad ir ką sakydavau. Ji pažįsta mane kaip nuluptą.
− Taip, − prisipažinau aš.
Ji priėjo prie manes, pabučiavo į skruostą ir pasakė:
− Kai parvažiuosim iš zoologijos sodo, tu man atiduosi tuos žurnalus ir aš juos išmesiu.
Na ką aš galiu pasakyt? Nesvarbu, kiek kartų apsikvailinsiu, mano šeima visada bus kartu. Be to, aš visada turėsiu savo žurnalus, kurie paslėpti ten, kur mano mieloji niekada nesuras.