Netikėtai pajutau  – tas momentas jau artėja. Užeina, taip sakant. Seniai jo laukiau. Tuoj pradės patarinėti, diktuoti. Neklausinėkite, kas – mūzos. Padarau didelį įkvėpimą  – modernistinį  eilėraštį rašysiu. Čia jums ne riešutus krimsti... Čia žodžius reikia suvaryti į labai siaurą  gardą, o mintis kaip ožkas išleisti pasiganyti, kad jos ne tik karklų, bet ir tauresnių medžių žievių prisigraužtų...
– Tyliau!.. – lyg iš pogrindžio, lyg iš po antklodės, pasigirsta madingai  prikimęs balsas.
– Aprenk, kas neaprengiama!..
Karštligiškai jungiu savo kompiuterį  –  mąstau... Kas tai galėtų būti?.. Aišku viena – kažkas pusė lupta, pusė skusta – dvasiška... Blogiausiu atveju — tinklais aprengta undinė arba kaliausė, nusiimantį  skrybėlę... Rašau.

mintis savąsias, susuktas į  tinklą
geltonais lapais ridenu
ruduo rudi kaštonai byra
pilna skruzdžių kanda, neramu...

Štai taip per lapus tokį tinklą ridenu. Nesvarbu, kad tingiu ir nesinori. Nuridensiu aš jį, užmesiu ant nuogos undinės šlapio pasturgalio. Tfu, žuviena atšalus.
Vėl pasigirsta rūsčiai įsakmus balsas – pataria, net oda šiurpsta, toks kankinančiai orgazminis, kūrybinis malonumas užeina.
– Prakalbink, kas nekalba!..
– Neskubėk, – prašau. – Aš dar nebaigiau rengti to, kas neaprengiama.

žino visi tą tvenkinį prie kelio
žuvelės nardo, plauko buteliai
nutvėrę meškeres gerai įkalę
pamėlę sėdi pusgirčiai žvejai
na kur tas tinklas suknistas
undinės graužia pliaže obuolius
ganykloj juokias žvengdami arkliai...

Nežinau, ar aš jau aprengiau tą neaprengiamą, bet reikia skubėti, nes arkliai jau juokiasi, gali pradėti  kalbėti.
– Kaip gyvenat? –  klausiu. O jie eiliuotai atsako:

mes arkliukai kupriukai
tu Jonelis kvailelis.
rašeiva nevykęs
tau stogas pavažiavęs.

Kokie cinikai!.. Kokie cinikai!.. Gerai dar, kad vėl balsas diktuoja.:
– Būk ten, kur nieko nėra, kur rasti nieko negalima, kur nieko nepametei, bet ieškok. Ieškok kaip policijos šuo, gal ką nors atkapstysi.
Geras patarimas. Seniai laikas sprukti nuo to gyvenimo pragmatizmo.

juoda naktis
tik tunelio gale šviesa
čia pat ir baltas vyšnių sodas
į praeitį per kaukoles
nusitęsia  genealoginė šaka
su Aukso Orda lekia
baubdamas iš nežinios
laukinis azijietiškasis mano
antipodas.

Gražu!.. Man patinka!..
– Nesidžiauk, – riaumoja mūza kaip cunamis. – Čia tik menki žiedeliai – vaisiai bus negreit. Tu pabandyk nerasti, kas matoma!..
– Tai paprasta, – prieštarauju. – Milijonai žmonių įsisavina tik 10 procentų informacijos.
– Tu ir tų 10 procentų nerask!  Arba rask tai, ko pažinti neįmanoma!..
Mąstau, net mano kompiuteris traška. Sutraukiu į plaučius labai didelį gurkšnį įkvėpimo...  Ir...

grįžtu namo jau saulei nusileidus
baldų žmonos nėra raštelis ant grindų
ten ant palangės  apatinės tavo kelnės
kai kam jos nepatiko eik tu po velnių

– Pamesk, ko neturi, – dusliai šnabžda Mūza.
– Jau padariau, – atsikertu –    Na, ir kvailys, – kritikuoja mane negailestingai. – Neišeis iš tavęs madingas poetas. Kur  čia šiuolaikinė poezija, jeigu visiems aišku, ką tu čia sapalioji!.. Ieškok! Ieškok kas neatrandama! Sunku, bet sukandęs dantis, ieškok! Negailestingas būk – sau ypač!..

– Aaa!!! Trauk tave mūzų velniai!…
visur prekyba visur turgūs
vitrinos švyti prekių gausumu
nebūsiu  klasikas mamyte
nes noriu kumpio lašinių

Štai taip, modernistinį eilėraštį rašyti – tai jums ne riešutus krimsti. Nors ir graikiniai jie būtų, nuo Parnaso kalno nuskinti.