Tokius norisi skaityti ir skaityti...

Pavadinime yra žodis „kartotinis“.
Yra tokia kalbos dalis kaip daiktavardis.
Kai ji įkyriai kartojasi, gaunasi jau tikras daiktavardynas.
Reikėjo pagalvoti nors apie kūrinio pavidalą, dabar eilutės prikimštos daiktų:
Snaigių rikošetas naktimis, vienišybės laiptais, širdies rievės, sparno dulkė, glamonės balso...

iš viso šito sapno (melodingo, dramatiškame rakte, dramatiškas tas herojus atrodo) mane prajuokino, kažkaip keistai, čia:
ir dangų su žeme sukergti bando, – labai norėčiau pamatyti, kaip tai? kas per BANDYMAS. vienas veikėjas, gerai žinomas žmonijai tai sakė „Duokit man atramos tašką, ir aš pajudinsiu Žemę“. bet jis net nebandė, jis tik pasakė, kad nėr, o čia bando sukerkti dangų su žeme?.. kas jis toks?.. man rodos kai tekstas toks dramatiškas (o be priežasties, be rimto motyvo, tik melodingas" tai ši frazė tame "kartoniniame laike, kuris priklauso sniegui" pasak pavadinimo, jį verčia juokingu. ne gerąja to žodžio prasme juokingu.

patiko tekste melodingumo dinamika; jei nesuprasti reikšmių, (žodžių) gražiai augantis, dramatiškai, kaip kokia Betchoveno likimo simfonija, bet tik melodingumo atžvilgiu. smagiai gali skaitytis garsiai, bet tik išdainuojant jį dramatiškai, prasmės, perlenkta lazda su tuo įvaizdžiu, ir nedatraukia iki prasmės gilesnės, minties. Jau tokia kančia, bet be jokio pagrindo; trūksta pagrindo - motyvo svaraus;

gražus darbas)

Labai gražu :)

labai labai stipru ., zaviuosi,

„ir vienas žingsnis
būna per toli... “
Visapusiškai pritariu Ramunei Vakarei ir Solveigai.

Išskirtinis darbas. Jūs kaip visuomet puikiai išpildote jausmą :)