Kai ateisi, atrasi taip kupiną,
Kaip sulotekio varvančią šaką,
Tartum liepžiedžių medų ant lūpų -
Jos apsąla ir nieko nesako.
Kai ateisi, giedos mano kraujas
Tartum šiurpuliui krečiant virpėdamas,
Iš po odos jausmai būti spraudžiasi,
Užsiplieskę tirpdyt gruodžio sniegą.
Žvilgsny dega dvi žvaigždės rugpjūčio.
Aš ir tu. Giluminis atodūsis.
Kai ateisi... Žinai, kad čia būsiu -
Džiaugtis, laukt ir tikėti išmokusi.
Visa kita - tik dulkės, liks dulkėmis -  
Ne daiktais mudviem lemta turtėti.
Nuo svajonių tokių tenka sulpstytis -
Kaip sulaukt, saldainiuk mano mėtini?
Keista - laikas ir erdvės susipina
Į visuotinę amžiną šventę,
Kur nėra nei kelių, nei šalikelių,
Tik viršūnė, iškilus gyventi.
Nei nakties, nei bauginančių prieblandų,
Tik laukimas - be galo, be krašto!
Atsigulkim tarp kūjo ir priekalo -
Dar smarkiau lai sula išsitaško!
Dar smarkiau srautas, nešdamas ižą,
Skelbia bundant pavasario jėgą!
---
Jei susirenki ilgesį visą,
Pasakyki, ar mirčiai kas lieka?