Dar net kaštonams nepražydus,
Įsimylėjau du kartus:
Pavasarį ir tą, kuris suklydo,
Rašydamas ant sienos mudviejų vardus.

Nerūpestingas mano juokas
Skambėjo naktį užmigusiame bulvare,
O tu jauteisi tarsi nuogas,
Parodęs, kur spindi tavo paslaptinga planeta.

Atsidusai: „Itale, ar gali atleisti,
Kad aš toks vienišas, o tu tokia maža?
Mieloji, pažadu neteisti
Ir nesisavinti gyvenimo, tu kursi jį viena.“

Nebūsiu jo, o jis nebus tik mano,
Nes tai pavasaris painioja jausmus,
Kas skuba, tas greit pasiekia kelio galą,
Įsimylėjau,
Bet laisvė – jausmas saldintas, o šis – kartus.