Aš sakau tau, kad myliu
tos prasmės plačios nesupratus,
tarsi akmenį sunkų į kalną ridenčiau,
bet nesu prie to pripratus.

Prijaukinki mane kaip žvėrį,
aš iš rankų būsiu maitinama,
melsiuos tau tarytum Dievui
naktyje, kai gaubsis sutemos.

O tos sutemos tarsi vėliavos
plėvesuos akordais gitaros,
tavo meilei esu sutverta,
bet pačiai mylėti nesiseka.

Nors sakau kartais myliu
sutemoj geismo paliesta,
bet prasmės lig šiol nepamenu,
nes ir vėl likau nesuprasta...