Išgąsdintom akim vėl žvilgsnį tyrą
Nukreipia atmintis man į akis,
Vardai kaip gėlės rudenį pabyra,
Ir ilgesys vėl beldžias į duris.

Prie aklo lango liūdime tik dviese:
Lietus ir aš – seni geri draugai.
Kam išnešei svajonę mano šviesią,
Kur tu, jaunyste, kur tu pradingai?

Pr.:
Pavasariniai lietūs permerkė kelius,
Išplovė nerimą, grąžino vėl jausmus.
Šilta svajonė grįžo į namus,
Kurie jau niekad tavo nebebus.