Tiek rimas, tiek idėja, tiek formos tarpusavyje puikiai dera.

o, bent vienas Kūrinys žž.
turiu vilties ir ateity čia įkvėpt kartais tyro oro tarp 'į saulę tiesiamų gluosnio rankų' ar 'laiškų rašymo ant baltų vėjo sparnų'

aš už laisvą poeziją, atsivėrimą ir tai, ką perskaičiau - PUIKU.
o tie komentarai ....(kažkokių žinių , palyginimų demonstravimas, sistemos sisteminimas, rėmai - ...fe )

Žinoma, būna skaitovų, mėgstančių sakinio gale tęsti eee,
bet skaitančiajam gal tokio gelbėjimo rato nereikia?
Taigi, būtų lanksčiau klausytis eee, nei ŽIŪRĖTI...

matai, jeigu tas viršpėdis paslinktų ir kirtį, tada taip, dabar gi kirtis lieka savo vietoje. šiuo atveju reikėtų lanksčiau žiūrėti.

Jeigu kūrinyje gerbiama klasikinė eilėdara, taip pirmajame posme, paskutinioje eilutėje – "viršpėdis", duodąs
rimo riktą. Tai taip elementaru, ypač tokiam talentingam autoriui GLP (negi teks keisti tų raidžių reikšmę ;-) ).
Taisyklė 1: Vlabur nepriekabiauja, o tik dalykiškai pataria ir tam turi pagrindą.
Prašau.

Vlabur, getuosE - tikrai nereikia nieko taisyti, ačiū. Nuodai, ar tik ne pati kitados teigei, kad poezijoje ir neprivalo būti viskas logiška. apsispręsk gi pagaliau, amžius įpareigoja galų gale:-)))

Pataisyti: getuose -getuos

Jam vienodai?Daug nelogiškumų -bet nenustebino...eilinis.

Onuliukas rašo dvidešimtą komentarą - pagyrimą :)

Visai netyčia ir tik universiteto dėka atradau Arno Ališausko "Rentgeno nuotraukų albumą".
O dabar netyčia atradau eilėraštį jam.
Jaukūs atradimai.

dėl tokių eilių verta "badaut"...
jėga, na ką daugiau nepridursi ;)

Čia viskas super. Banguojantis. Vietomis lyg nuramina, o vietomis - g(a)iliai širdį suspaudžia.

sklandžai ,įtraukiančiai- tobulai parašytas, žaviuosi!

,,kietas" eilius :)

Apie kūrinį neatsiliepsiu. Gal todėl, kad bet kuris autorius viską privalo išsakyti pačia kūryba, o
"atsišaudyti" gali savo knygos sutiktuvėse ar panašiame literatūriniame renginyje. Reikia turėti
savigarbos (nesiginčyti su visada teisiais skaitytojais) ir atsakomybės (už neskubų ir be klaidų
kūrinio įkėlimą) jausmus. Gi atsiliepiančius kviesčiau asmeninio pobūdžio žinutes siųsti pagal
adresą. Nereikia tos įtampos, kuri visada iššaukia neigiamus virpesius svetainės gilumose.
Atsiprašau – daugiau šiuo klausimu nebekalbėsiu.

Man GLP, kaip komentatorius kitų lyrikos, nepatiko, ypač kai buvo moderatoriumi. Pliekiausi kiek galėdamas, nes susidariau įspūdį, kad autorius yra pasikėlęs ir tiesiog nemoka normaliai be ironijos kritikuoti. Visgi negaliu nesižavėti jo kūryba. Man nebūtina su GLP bučiuotis, bet negaliu jo neskaityti. Ir šitas eilėraštis yra puikus. Netgi vienas iš geriausių, nes kiek skaičiau šitą autorių, jo visi geri. Bet šitas kažkuo ypatingas. Jei reikėtų nuosekliai ir smulkiai nuspalvinti asmenybe prozoje, tam prirektų daug puslapių, gal net viso ilgo kūrinio, kad suprastum, koks veikėjo charakteris. Čia tai padaryta septyniais posmais. Ir taip įtikinančiai, kad, rodos, tą žmogu pažįsti. Ir, suprantama, viskas techniškai yra aukštumoje.

:))

Vaizdai prieš akis .Ryškūs.
Skaitosi kietai,tvirtai.Bet jautru.

viki, kontekstas yra tas, kad A.Ališausko "Rentgeno nuotrukų albume" yra toks trylikos posmų eilėraštis pavadinimu "Viskas apie jį", cituoju dvyliktą posmą: "jis puikus pašnekovas - jam nepristigs / palydovių, ausų nei temų / jis regėjęs pasaulyje viską, liks / prie baltų isio chrizantemų", žodžiu, man tas tekstas žiauriai patinka, kaip ir kiti, be to, nuo tos knygos du tūkstančiai septintaisiais prasidėjo mūsų pažintis: "Aivarui, su kuriuo susipažinau Elektrėnuose, bet kurio vieta - Vilniuje, Rašytojų Sąjungos kavinėje, prie mūsų staliuko, su geriausiais linkėjimais, Arnas".

Mane visuomet šiek tiek glumina kažkam dedikuoti tekstai (nes šiaip retai jie labai vertingi meniniu požiūriu) gal todėl, kad nežinau konteksto. O pats darbas tvarkingas. Tik labai neapibrėžtas tas "jis", neleidžia pajusti teksto "nuotaikos".

Tai eilėraštis. Tegu žmonės nerašo mėnesį, metus, du, bet geriau vietoj kasdien publikuojamų tekstų įdeda vieną su svoriu, kurį būtų galima skaityt ir nesikeikt.

Nežinau, bet klausiu taip todėl, kad kažkokia keista nuotaika apima skaitant, vis sukrizeni skaitydamas. ir dar - ne blogąja prasme, bet atrodo, kad tas kuris rašo, taip draugiškai erzina kitą, pats juokiasi - jų satyriška dvasia tekste sklando. nelabai susidarė vaizdas - koks jis žiūrint autoriaus akimis - tas lyrinis herojus, tačiau pasijautė labai ryškiai kitas momentas - tai vieno (pasakotojo, ir kito - tai apie kurį pasakoja pasakotojas - tų herojų kontaktas, dvasiniai sąlyčio taškai, tokie neabejingi sakyčiau ryšiai - santykiai - ir linksmi, va tas tai pasijautė labai. dėmesį išlaiko - skaitai ir krizeni, nuo tų apibudinimų.)

ačiū Skrybėliui už tokį nuoširdumą - vertinu, labai.

ar čia klounas?

ar čia satyra?