tkrai vyriškos eilės :) ir tikros ir žavios savo nesudėtingu kalbėjimu ir sudėtingu jausmingumu :)
"bučiuot nostalgiškus tavo pečius"... mmm :) daugau nei žavu - gryna :)

labai prastai - taip neskoningai, prasta poezija yra tokia - štai kaip šis jūsų. Tariama poezija:
"Nešamo vėjo sparnais
Link begalybės,
Kur jūros krantai
Seniai atitolę nuo džiugesio;
Naktį pavirsta į liūdesį kopos.

Smėlio kapuos užmigus viltis" ----- tik jei tapatinatės ir panašiai, tai tada atmeskite komentarą; Aš tik komentuoju poeziją - arba siūlomą skaitytojui tekstą.

Tai ne tiek kūrinys apie jūra, kiek apie tai, kas vyko (yra užuomina 3 strofoj) ir apie tai, kas dar gal kada nors įvyks. Pasakojama apie naktį, ir tai, kas iš jos liko - prisiminimai, nuliūdę krantai. Taip pat įsipina ir viltis, kad galbūt kada nors pasakotojas (šiuo atvėju - aš) susitiks su tuo žmogum, su kuriuo praleidęs naktį prieš tam tikrą laiko atkarpą. Tai eilės apie viltį, tikėjimąsi... Jūra, krantai šiuo atvėju tik vieta, prie kurios visa tai vyko. ;]]

kopų liūdesys - matyt išgyventa, jei taip gražiai pasakyta

Dažnai eilėraščiai apie jūrą, jausmus būna per daug saldūs, dirbtiniai, bet šis kūrinys man patiko, toks nuoširdus, tikras

Tiesą pasakius, liūdesio (ir nostalgijos) krantus ir gintarinius (gintarais virtusius) prisiminimus (apie vakarą saulei besileidžiant) :D

Tai eilutė su begalybe labai originali, nekalbant jau apie gintaro krantus :)