Man visiškai neatrodo, kad lyrinis herojus ištroškęs vien bučinių. Praradimų šviesos fone šis prisilietimas ypač brangus, sukeliantis daugybę prisiminimų apie prasidedantį susvetinėjimą ir blėstančios meilė akimirkas.
Anonimas
Sukurta:
2011-02-02 11:00:08
kodėl kraujas vėstantis? neaišku man,
nulis ekspresijos.
"Nebestebina stovintys laikrodžiai šerkšno rūke,
vėjas virpina ilgesiu švytinčias laiko burbuoles,
įkyruoliai uodai gelia glostančias tylą rankas,
atminty tirpsta mūzos, šešėliai ir žmonės."
_________________
ir tik bučiniai užsiliko kaip dar kažkas nauja, stebina, ir įkvepia (ai jai jai - kaip banalus) T.Y.: "aš glaudžiu ją prie lūpų ir bučiniu šviesą ragauju"; tai gis, raiška - gražiai vaizdžiai ir sklandžiai glausta, be tuščiažodžiavimo, tačiau su išminties krislo - tai nėr, jūsų tekste, arba, su išminties reikalais jame (žiūrint į šį gilų pavadinimą) tai labai kūdoka. (prasišviečia tik viena šviesa - bučių alkis užgožė visą kitą šviesą...; matote, teksto pavadinimas pretenduoja į šviesą, ir dar ko? praradimų, o tai reiškia į išmintį, jei santykis atsirado į praradimus visus, kaip į šviesą, apie ką pasakyta pavadinime, tai jau lyrinis herojus pretenduoja į išmintį. Na gi kas bus dabar čia išmintingo pasakyta, prasmingo ir gilaus, galvoju skaitydama, man raiška lyrinė tapant tuos praradimus yra sklandi ir grakšti, o tik matau, kad ten visiška tuštybė - nieko, tik tuščiažodžiavimas, arba, lyrinis herojus nemato, kad jis taip išsiilgęs bučinių, jog tik jie jam šviesūs ir atrodo, ir tas pasiilgimas tų bučkių jam visa kita aptemdė.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2011-02-03 00:14:36
ilgesinga šviesa ši ir žodžiai netušti -
Šveičiam veidus aitria nelauktų praradimų druska
toks vienu ypu išsakytas, bet gilu jame skausmo, gilu...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-02-02 20:42:36
...labai patiko žodžiai ir taikliai jais išreikštas jausmas...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-02-02 17:49:33
Švelnus ilgesys, svajonės praradimai, prisiminimai...jautriai nuskambėjo
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2011-02-02 14:58:14
Man visiškai neatrodo, kad lyrinis herojus ištroškęs vien bučinių. Praradimų šviesos fone šis prisilietimas ypač brangus, sukeliantis daugybę prisiminimų apie prasidedantį susvetinėjimą ir blėstančios meilė akimirkas.
Anonimas
Sukurta: 2011-02-02 11:00:08
kodėl kraujas vėstantis? neaišku man,
nulis ekspresijos.
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2011-02-02 09:17:21
O man patiko, labai.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2011-02-02 08:35:32
"Nebestebina stovintys laikrodžiai šerkšno rūke,
vėjas virpina ilgesiu švytinčias laiko burbuoles,
įkyruoliai uodai gelia glostančias tylą rankas,
atminty tirpsta mūzos, šešėliai ir žmonės."
_________________
ir tik bučiniai užsiliko kaip dar kažkas nauja, stebina, ir įkvepia (ai jai jai - kaip banalus) T.Y.:
"aš glaudžiu ją prie lūpų ir bučiniu šviesą ragauju"; tai gis, raiška - gražiai vaizdžiai ir sklandžiai glausta, be tuščiažodžiavimo, tačiau su išminties krislo - tai nėr, jūsų tekste, arba, su išminties reikalais jame (žiūrint į šį gilų pavadinimą) tai labai kūdoka. (prasišviečia tik viena šviesa - bučių alkis užgožė visą kitą šviesą...; matote, teksto pavadinimas pretenduoja į šviesą, ir dar ko? praradimų, o tai reiškia į išmintį, jei santykis atsirado į praradimus visus, kaip į šviesą, apie ką pasakyta pavadinime, tai jau lyrinis herojus pretenduoja į išmintį. Na gi kas bus dabar čia išmintingo pasakyta, prasmingo ir gilaus, galvoju skaitydama, man raiška lyrinė tapant tuos praradimus yra sklandi ir grakšti, o tik matau, kad ten visiška tuštybė - nieko, tik tuščiažodžiavimas, arba, lyrinis herojus nemato, kad jis taip išsiilgęs bučinių, jog tik jie jam šviesūs ir atrodo, ir tas pasiilgimas tų bučkių jam visa kita aptemdė.