Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): antanas vėjyje

Sukurta: 2011-01-06 11:16:24

neblogas tikrai

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2011-01-04 22:14:12

Jūs tikra liūdesio deivė.

Vartotojas (-a): Ražas

Sukurta: 2011-01-04 16:22:00

Man rodos, nuo liūdesio žmogui neįmanoma pabėgti, galima prisigalvoti visokiausių dirbtinų dalykų kaip nuo jo pasislėpti, bet tai bergždžias reikalas, jis taps dar gilesniu, dar tikresniu, bežadžiu pačioje individo gilybėje nenumalšinamu, tiesos akimirka.
Man patiko Jūsų mintys, jos man artimos: aš toks pats liūdnas, kaip ir viskas čia po po saule: "Stovi klevas liūdnumo kaip aš"(Antanas Miškinis), ne pats klevas liūdnas, bet jis tokio liūdnumo kaip aš.
Su Naujaisiais ir daug daug tikrumo akimirkų.

Vartotojas (-a): jūros dukra

Sukurta: 2011-01-04 16:13:46

Tikra tiesa, Laumele. Kasdien gyvenu po liūdesio ženklu - todėl taip artimas šis eilėraštis.

Vartotojas (-a): Laũmele

Sukurta: 2011-01-04 14:32:47

man patiko...kartais gimstam su liūdesio ženklu...

Anonimas

Sukurta: 2011-01-04 12:23:38

Ir sakysi -
ar žydi obelys,
ar liepos,
liūdesys vis nepalieka
kartu parimęs, netgi
džiaugsmui į svečius atėjus.
***
Va čia patiko.
***
Paprastai liūdesys ir būna tas "sniego žmogus", tada tiesiog "balalaikos ir tik jame, jame... džiaugsmas" Mamontavas gražiai yra sudainavęs.
Vienas bėga nuo jo, liūdesio, į aplinką, į darbą, į žmogų ir sako, jep jep man liūdna, kitas į save, ir tas "mazochizmas kaip ir nieko, bet daugiau tai kaip iš vaško sūrio neišspausi". :)
...
Yra šiame rašte gražių dalykų :).